Mini šienapjūtę ir lengvas žiemas
Lietuvos medžiotojų draugijos pirmininko pavaduotojas Eugenijus Tijušas sutinka, kad kiškių Lietuvoje tikrai mažiau nei buvo prieš 20-30 metų, tačiau vienos konkrečios šio reiškinio priežasties jis įvardyti negali, nes jų daug. Kartu jis pabrėžia, kad su šių žinduolių skaičiaus mažėjimu susiduriame ne mes vieni. Nuo to kenčia visa Europa.
„Šitos tendencijos, deja, nėra lietuviškos, tai labai plataus mastelio procesas visoje Europoje. Tai vyksta nebe pirmą dešimtmetį. Vienos priežasties tikrai nėra, tai yra didžiulis kompleksas. Kiškiais domiuosi ir kaip medžiotojas, ir kaip gamtininkas. Gali būti, kad yra dideli gamtiniai ciklai, kurių mes nepajėgiame suvokti ir suprasti. Priežasčių vardijama labai daug – įvairūs plėšrūnai (ne tik vilkai ar lapės), bet ir varniniai paukščiai, plėšrieji paukščiai, tarp jų ir gandrai, dėl kurių kiškių populiacija patiria didžiulius nuostolius. Taip pat įtakos turi šienapjūtė“, - kalbėjo E. Tijušas.
Jis teigė iš kolegų lenkų išgirdęs ir dar vieną įdomų paaiškinimą, kodėl kiškių populiacija europiniu mastu mažėja. Prie to prisideda šiltos žiemos.
„Mūsų klimato zonoje, kur yra Lenkija ir Lietuva, yra lengvos žiemos. Atrodo, kad lengva žiema gyvūnams yra gerai. Kai kuriems - taip, bet kiškiai yra labai neatsparūs drėgmei, netgi lietinga vasara gali stipriai paveikti kiškiukų vadas. Esant perteklinei drėgmei kiškių patelės negloboja ir nešildo savo jauniklių, kaip mes įsivaizduojame, kaip višta savo viščiukus aptūpusi laiko. Jeigu vasara labai lietinga, vasarinė kiškių vada gali vien dėl to pražūti. O kalbant apie lengvas žiemas, anksčiau būdavo taip, kad lapkritis užtrukdavo vieną mėnesį, o dabar - tris-keturis, turint galvoje drėgną, šlapią orą, kuris tęsiasi ir lapkritį, ir gruodį, ir sausį ir net vasarį. Šių metų žiema kaip tik tokia ir buvo. Taigi toks drėgnas ir pakankamai šaltas klimatas irgi kiškiams gali būti pražūtingas“, - aiškino E. Tijušas.
O gal kiškiai apskritai išnyks?
Paklaustas, ar gali nutikti taip, kad kiškių populiacijoms mažėjant, ilgaausių ilgainiui miškuose apskritai nebeliks, medžiotojas tuo abejojo. Jo teigimu, kiškiai labai vislūs gyvūnai, todėl geba greitai atstatyti sumažėjusius skaičius.
„Visiškas išnykimas dar tikrai negresia. Gyvūnas yra pakankamai vislus ir ryškių jo gyvenamosios aplinkos pokyčių pas mus Lietuvoje tikrai nevyksta. Kol kas pavojaus varpais, kad rūšiai gresia išnykimas, tikrai dar nereikia skambinti. Tačiau susirūpinimas yra“, - sutiko pašnekovas.
E.Tijušo teigimu, medžioklė kiškių skaičiaus mažėjimui įtakos turi minimaliai. Anot jo, taip yra dėl to, kad kiškiai nebėra medžiotojų toks geidžiamas grobis, koks buvo anksčiau. E. Tijušas aiškino, kad greičiau jie sumedžiojami atsitiktinai nei tikslingai.
Aplinkos ministerijos duomenimis, 2010 m. buvo sumedžioti 2493 pilkieji kiškiai, 2011 m. – 2850, 2012 – 4760, 2013 -3859. 2014 m. duomenys dar apibendrinami ir bus pateikiami viešai tik gegužės viduryje.
Kiek Lietuvoje gali gyventi kiškių, niekas pasakyti negali, todėl jų mažėjimo tendencija nustatoma tik pagal jų sumedžiojimo skaičius.
„Kiškių populiacijos sumažėjimą galima stebėti per jų sumedžiojimo tendencijas. Prieškarinėje Lietuvoje buvo vedama statistika pagal sumedžiotų ir parduotų kiškių kailiukų kiekį. Per vieną medžioklės sezoną galėjo būti sumedžiojama iki 200 tūkst. kiškių, dabar belikę – tik 5 tūkst.“, - sakė Lietuvos medžiotojų draugijos pirmininko pavaduotojas.
Neigia sklandančius mitus, kad kiškius sulesa gandrai
Visuomenėje gana plačiai paplitusi nuomonė, kad kiškių populiaciją mažina ir gandrai, kurie sulesa kiškių jauniklius. Disertaciją apie baltuosius gandrus apsigynusi Gamtos tyrimų centro Paukščių ekologijos laboratorijos jaunesnioji mokslo darbuotoja Daiva Vaitkuvienė sako, kad ši nuomonė labiau mitas nei tiesa.
Anot jos, gandras yra ypatingas paukštis dar ir tuo, kad maitinasi tokiu maistu, kuris jam lengviausiai paimamas ir kurio tuo metu gausiausia. Taigi kiškių jaunikliai negali būti pagrindiniu gandro maistu.
Kodėl skaičiuojame vilkus ir lūšis, o kiškių ne?
Lietuvoje yra vykdomos apskaitos tik dviejų gyvūnų – vilkų ir lūšių. Naujausiais duomenimis, mūsų šalies miškuose gyvena ne mažiau kaip 292 vilkai ir ne mažiau kaip 97 lūšys. O kiek turime kiškių? To pasakyti, deja, niekas negali.
Anot Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Ekologijos ir aplinkotyros centro doc. dr. Aliaus Ulevičiaus, faktas, kad smulkius žinduolius suskaičiuoti žymiai sudėtingiau nei stambius. Be to, Lietuvoje daugelio žinduolių apskaitos nėra vykdomos – nei audinių, nei šeškų, nes tai priskiriama smulkiajai medžiojamajai faunai.
„Aišku, kad kiškius būtų suskaičiuoti sunkiau. Aš tikrai nežinau, kiek tų kiškių pas mus gali gyventi. Bet, pavyzdžiui, žinau, kiek kiškių bėgioja mano sodyboje. Bet tai daugiau stebėjimo dalykai. Tačiau yra metodai, kaip tokią apskaitą galima daryti“, - pastebėjo mokslininkas.
„Lietuvoje turime dvi kiškių rūšis – baltąjį, kuris yra įrašytas į Raudonąją knygą, ir pilkąjį, kuris labiau yra palaukių, krūmynų gyventojas. Pilkasis kiškis pas mus atsirado prieš kokius 600 metų - atėjo iš Vakarų ir Pietų Europos, nes pas mus buvo daug miškų. Anksčiau gyveno daugiau baltųjų kiškių. Tačiau dabar pilkasis kiškis laikomas mūsų faunos rūšimi. Dėl ko kiškių mažėja? Sunku pasakyti. Matyt, savo daro plėšrūnai, nes be vietinių plėšrūnų yra ir atėjūnų, pavyzdžiui, usūriniai šunys, kurie gali kiškiukus, pasislėpusius žolėje, sumedžioti. Yra ir plėšriųjų paukščių. Pasikeitusi žemėnauda irgi gali turėti įtakos. Kai kas linksniuoja ir gandrus, bet aš sakyčiau, kad tai nebūtų pagrindinė priežastis. Kiškiai taip pat labai imlūs užkrečiamosioms ligoms, taigi būna ligų protrūkių, kurie populiaciją sumažina. Yra kompleksas priežasčių“, - sakė A. Ulevičius.
Paklaustas, ar kiškių ateityje galime ir visai netekti, mokslininkas nenorėjo su tuo sutikti. Jo teigimu, kiškiai tikrai neišnyks, atvirkščiai – klimatui šiltėjant, pilkųjų kiškių paplitimo arealas gali slinkti labiau į Šiaurę.
