Tačiau mes taip nuoširdžiai džiaugiamės anaiptol ne visais aktyviais rudens gyvūnais. Vienas tokių – kurmis, kurio aktyvumas dabar verčia galvoti apie tai, kaip reguliuoti jų skaičių.
Kurmis – vienas paprasčiausių primityvių žinduolių, priskiriamas vabzdžiaėdžių būriui. Suaugęs sveria apie 60 g, jo kūnas labai kompaktiškas, neišradingų formų. Labai tvirtas ir stiprus – priekinėmis kojomis su aštriais ilgais nagais jis rausia dirvožemį, o snukiu ir galva jį išstumia į paviršių. Per dieną kurmis gali išrausti dešimtis metrų šviežių urvelių, tačiau tokių nebūna labai daug, nes žvėriukai mielai naudojasi senais savo urvais. Vienas kurmis nuolat prižiūri iki 1 km ilgio savo urvų tinklą. Apžiūrėti, tvarkyti tokias valdas nepaprasta, todėl kurmis turi daug judėti, naudoti begalę energijos. Ne be reikalo jis per parą suėda tiek, kiek pats sveria.
Kurmis plėšrus, jo maistas – gyvi sliekai ir kiti dirvožemio bestuburiai, ypač vabzdžių lėliukės, vabalai. Patekę į kurmio urvelius sliekai čia surenkami; jeigu kurmis maisto randa daugiau nei gali įveikti, įkąsdamas į galvas paraližuoja savo grobį ir palieka jį urvelio sienoje. Tokie savotiški „gyvi konservai“ išlieka ilgai, kurmis jais naudojasi pritrūkus maisto.
Kurmio urvai dviejų tipų: gilūs žieminiai ar veisimosi ir mitybiniai. Pirmuosius žvėriukai rausia ilgai, nes visą dirvožemį tenka išstumti žemės paviršiun. Mitybiniai urveliai purioje dirvoje būna 5–7 cm gylyje, juos rausdamas žvėriukas pakelia tik paviršinį dirvos sluoksnį. Šie urveliai geriausiai atpažįstami pagal paviršiuje išsiraizgiusius šviežio dirvožemio gūbrelius. Dabar šių urvelių gausiausia dirvose, želmenyse, neseniai įsėtose pievose, vejose. Žiemą kurmis keliauja gilesniais dirvožemio sluoksniais, tačiau neretai bėgioja ir žemės paviršiuje, po sniegu.
Kasmet kurmiai giliai po žeme esančiuose lizduose atveda tik vieną (retais atvejais – dvi) vadą – iki dešimties jauniklių. Po žeme jie yra saugūs, todėl šių žvėrelių gausa derlingose puriose dirvose būna didelė. Vasarą jų aktyvumo pėdsakus slepia žolė, tačiau rudenį kurmiai greitai persikrausto į naujas suartas, apsėtas pievas, įrengtas vejas, želmenų laukus. Kadangi natūralių priešų gamtoje beveik neturi, kurmiai jaučiasi gerai. Kai kada juos medžioja barsukai, lapės, gaudo suopiai. Tačiau daugeliui plėšrūnų kurmis patrauklus kaip medžioklės objektas, bet ne maisto rūšis. Dažnai tenka rasti pribaigtus, bet neėstus ir nelestus – nepažeistu kailiuku žvėriukus.
Vėlų rudenį ir pavasarį kurmiai gali padaryti nemažai žalos daržams ir pievoms, pasėliams, vejoms.
Kaip šios žalos išvengti?
Ko gero, universalios priemonės, galinčios apsaugoti nuo kurmių, nėra. Jie nelabai reaguoja į daugelį dirgiklių – gali būti, kad tą lemia šios rūšies primityvumas. Bandytos įvairios tarškynės, net tam tikras bangas skleidžiantys įtaisai, tačiau atrodo, kad jie gali apsaugoti tik labai ribotą plotą. Efektyviau turėtų veikti aitriai kvepiančios medžiagos, išdėliojamos urveliuose. Tačiau tam, sutikite, reikia laiko ir pasiruošimo.
Daug paprastesnis būdas – kurmių gaudymas. Savo žemėje, ten, kur kurmiai tikrai daro žalą, juos „medžioti“ gali kiekvienas. Spąstų kurmiams galima rasti kieviename sodininkams skirtame prekybos skyriuje. Nemažai spąstų yra sukonstravę patys ūkininkai. Galbūt jie galėtų pasidalyti savo išradimais ir patirtimi – bendram labui.
Kam medžiojami kurmiai? Žinoma, tik vienu tikslu – reguliuoti jų gausą. Dar visai neseniai (prieš 30–40 metų) kiekvieną rudenį po trečiojo kailio šėrimosi kurmiai būdavo gaudomi, jų kailiukus supirkdavo paruošų punktuose. Patyrę kurmių medžiotojai per dieną sugaudavo dešimtis juodu žvilgančiu kailiu žvėriukų, o per Lietuvą kasmet tokių kailių būdavo paruošiama šimtai tūkstančių.
Įdomu tai, kad toks naudojimas niekuo negrėsė kurmiams, jų gausa nemažėjo. Ypač aktyviai jie plito po nusausintus laukus, naujas kultūrines pievas. Gali būti, kad giliai suartas purus dirvožemis buvo labai priimtinas kurmių plitimui. Šiandien kurmių kailiukais vargu ar ką pavyktų sudominti.
Kurmius pasėliuose, želmenyse, vejose, puriose dirvose gaudyti reikėtų dabar, kol dar neįšalo žemė ir jie maitinasi rausdami paviršinius urvelius. Beje, tais pačiais urveliais kurmiai naudojasi ilgai, todėl spąstelius sėkmingai spęsti galima bet kuriame šio rudens urvelyje.
Visiems kurmių medžiotojams reikėtų žinoti, kad šių žvėriukų urveliais naudojasi žebenkštys. Mažiems plėšrūnams tokie urveliai labai saugūs ir patogūs. Jeigu žebenkštis netyčia pakliūtų į spąstelius ir žūtų, neišmeskite jos – perduokite Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejui, jums artimam universitetui. Kiekvienas muziejus, mokslo įstaiga tikrai laukia tokių dovanų. Tokiu būdu apmaudi klaida nebus tokia didelė, o žuvęs gyvūnėlis nenueis veltui – pasitarnaus mokslui.
