Iškritęs sniegas atliks gerą darbą

Sniegas mūsų nelepino visą žiemą. Tai, kad jo nebuvo, tapo svarbiausia vieno neišsipildžiusio lūkesčio - sulaukti kuo daugiau žemei taip reikalingos drėgmės - priežastimi. Paskutinės lietingos dienos, deja, šios problemos neišspręs, ir pavasarį (bent kol kas) vadiname labai sausringu. Ar gali kas nors atsitikti, kad situacija taptų šiek tiek kitokia?

Taip, mums gali padėti sniegas. Tai tikrai nebūtų žiemos sugrįžimas, nors tokių esame regėję ir vargu ar jų laukiame. Sniego tirpsmo vanduo geriasi į žemę ir teikia daugiau drėgmės net už lietų. Tiesa, šie žiemos sugrįžimai paprastai ištikdavo po tikros, snieguotos ir šaltos žiemos. Vienas paskutinių „rimtų“ snygių pavasarį buvo 1986 m. balandžio 10-15 dienomis, po to - dar bent porą pavasarių.

Tada jau sprogo medžių pumpurai, žaliavo žolė ir giedojo sugrįžusios pečialindos. Jos, tikrieji vabzdžialesiai paukščiai, yra savotiškas pavasario rodiklis, nes sugrįžus pečialindoms apie žiemą jau negalvojame. Tada žuvo begalės pečialindų, liepsnelių, strazdų, kikilių. Stebėjau pilkąsias pečialindas, kurios tūpinėjo ant apsnigtų šakelių, klampojo po sniegą ir silpo nerasdamos lesalo. Strazdai, liepsnelė, kikiliai skrido prie kelių, leidosi į šviežias mašinų provėžas ir žūdavo po atvažiuojančių mašinų ratais. Kiek jų tą pavasarį žuvo iš viso, suskaičiuoti neįmanoma. Paprasčiau pasakyti - praradimai buvo milžiniški.

Šį pavasarį probėgšmiais snaigeno, tačiau tikresniam sniego sluoksneliui gamta pritrūko jėgų. Tačiau sniego atsisakyti dar anksti. Priešvelykinė vėsa, beje, žada ir šaltuko, ir sniegelio. Ar gamtą jis užkluptų nepasiruošusią? Ko gero - ne. Jeigu sekate gamtos pasaulio naujienas, puikiai žinote, jog per visą pirmąjį pavasario mėnesį gamtoje nebuvo verčiamasi per galvą, anksčiau nei įprasta negrįžo paukščiai ir nežydėjo augalai. Štai ir dabar dar nematyti daugelio gandrų - tik pavieniai. Gamta savo vaikų nepamatuotą reakciją į trumpalaikius pokyčius (ypač atšilimą) menkina sugrąžindama vėsą ir paberdama sniegelio. Visi, kas iki šiol sugrįžo, sniegelį sutiktų ne kaip išbandymą, o kaip įprastą pavasario reiškinį.

Ankstyvieji augalų žiedai, o dabar žydi jau apie 20 augalų rūšių, sniego nevengia. Ne vieną pavasarį galima regėti sniego kepures ant žydinčių žalčialunkių, žibuoklių, vištapienių, šalpusnių. Kai kam po sniego sunkiau atsitiesti, tačiau tai nieko nekeičia - augalai žydi, vilioja vabzdžius.
Kadangi kai kurios paukščių rūšys jau peri, lizduose tupintiems paukščiams sniego sluoksnis nebūtų pavojingas. Žinoma, rūpesčių kiltų, jeigu sniego danga būtų storesnė ir išsilaikytų keletą dienų. Tada matytume, kad sparnuočiai pasinaudoja gamtos pamokomis - skrenda į miškus, į eglynus, kur likę plikos žemės plotai. Plika žemė - maisto ieškojimo vieta.

Beje, tokiu metu eglynuose lesalo ieško ne tik kikiliai, liepsnelės, erškėtžvirbliai ir strazdai, bet ir slankos. Kas kita - atviro kraštovaizdžio paukščiai, kurie net ir didžiausiam pavojui ištikus, į miškus neskrenda. Jie renkasi prie žmonių namų, prie kelių. Ar galime jiems kuo nors padėti?

Yra buvę metų, kai rekomendavome laukuose valyti kuo didesnius žemės plotus, palikti atviras kluonų, kitų ūkinių pastatų duris. Vieversiai, pempės, kalviukai nesupranta visų mūsų gerų idėjų ir lesalo paprasčiausiai nesugeba iš mūsų priimti. Tiesa, kai kada virtomis bulvėmis, kapota mėsa susigundo žiemos sugrįžimo užklupti gandrai. Pati geriausia apsaugos priemonė sugrįžus sniegui - gamtai suteikta ramybė. Kuo mažiau gyvūnus baikštinsime, tuo ramesni jie bus, tuo daugiau laiko turės pasirūpinti savimi.

Ar tikrai sulauksime tokių orų? Kol kas tikrų žiemos sugrįžimo ženklų nėra. Tačiau mes visada turime žinoti, ko reikėtų stvertis, jeigu iškristų sniegas. Kai jis baltuos, žiniomis dalintis bus per vėlu.