Kauno marių regioninio parko vyriausiasis biologas Giedrius Vaivilavičius visus smalsuolius pakvietė į ekskursiją, kurios metu žygio dalyviai buvo supažindinti su įvairiais žiemą randamais augalais ir jų vertingomis savybėmis. Žygio vadovas taip pat atkreipė dėmesį ir į visų ekosistemų, ypač pelkių, naudą žmogui.

„Šiandien nuolat kalbame apie aplinkosaugą, bet kažkodėl niekas nesako, kokia iš to nauda man, kokia nauda paprastam žmogui, - svarstė vyriausiasis biologas.- Iš tikrųjų mums pavyko „apsaugoti“ gamtą nuo žmonių taip gerai, kad visi yra visiškai nuo jos nutolę. O dabar turime mesti didelius pajėgumus, kad žmones grąžintume į gamtą, kad jie, pavyzdžiui, eitų uogauti, grybauti į miškus, – svarstė biologas. – Aplinkosauga neįmanoma, jeigu mes neįvertinsim, kas mums gamtoje yra naudinga. Tuomet atsiranda ir motyvas, kodėl aš turiu gamtą saugoti.“

Žygio metu pažindinantis su žiemos augalais, būtent jų nauda ir panaudojimas buvo akcentuojami labiausiai.

Šliaužiančioji šilingė – vidaus negalavimams gydyti

Šliaužiančioji šilingė (lot. Lysimachia nummularia) buvo pirmasis visžalis augalas rastas žygio metu. Kaip išduoda pavadinimas, šilingės lapai primena pinigėlius, o stiebai – ilgi, nusidriekę palei žemę.

Šio augalo reikėtų ieškoti žemesnėse, drėgnose vietose. Žiemą lengviausia šilingės pasirinkti šalia šaltinių, nes tokios vietos neužšąla, ten dažnai nebūna sniego arba jis labai greitai nutirpsta. G. Vaivilavičiaus teigimu, iš šliaužiančiosios šilingės daromos arbatos, kurias gerti galima kad ir kasdien. Arbata yra gydomoji, ypač tinka virškinimo trakto sutrikimams gydyti. Taip pat augalas gydo vidines žaizdas. Seniau vidinį kraujavimą stabdydavo gerdami stiprius šliaužiančiosios šilingės nuovirus.


Nors skanu ir naudinga, vis tiek lieka vaistu

Paėjus giliau į mišką, žygio vadovas atkreipė dėmesį į aukštai ant medžio kamieno esantį didelį juodą gumbą – juodąjį beržo grybą arba įžulnųjį skylenį (lot. Inonotus obliquus). Pasak G. Vaivilavičiaus, spalva yra pirmasis požymis padedantis atpažinti šį grybą. Jo viršus yra juodas, o pamatas rudas, tabako spalvos.

„Nauda šio grybo yra labai didelė, bet svarbiausia tai, jog jis stiprina imuninę sistemą. Medžiotojai taigoje žiemą jį vartoja norėdami apsisaugoti nuo gripų, peršalimų. Taip pat šį grybą naudoja vėžiui gydyti, pasirodo, jis turi medžiagų, kurios naikina blogąsias vėžines ląsteles,“ – pasakojo biologas.
Prieš vartojant juodąją grybo dalį reikia nugramdyti, vaistams naudojama rudoji dalis. Grybą galima susitarkuoti bulvine tarka ir užpylus karštu vandeniu daryti nuovirus. Surinkto juodojo beržo grybo teigiamos savybės išsivadėja maždaug po pusės metų, po to jo jau nereikėtų vartoti.
G. Vaivilavičius
Šiandien nuolat kalbame apie aplinkosaugą, bet kažkodėl niekas nesako, kokia iš to nauda man, kokia nauda paprastam žmogui. Iš tikrųjų mums pavyko „apsaugoti“ gamtą nuo žmonių taip gerai, kad visi yra visiškai nuo jos nutolę.

G. Vaivilavičius pastebėjo, kad šis grybas yra vaistas, todėl kaip ir kitus vaistus jį reikėtų vartoti saikingai: „Yra tokia istorija: tuometiniame pedagoginiame universitete dėstytojai degustavo šitą grybą. Gana ilgai, apie mėnesį. Ir visiems vyresniems prasidėjo širdies permušimai. Nors skanu ir naudinga, vis tik tai lieka vaistu. Jeigu nesergate, geriau ir nerinkite“.

Tačiau, pasak jo, parko specialistai vaikščiodami po miškus pasižymi šių grybų koordinates ir jeigu kažkam labai reikia, mielai pasidalins, kur galima eiti jų pasirinkti.


Vikingų stogai iš pelkių augalų

Kėstasis vikšris (lot. Juncus effuses) yra visžalis pelkių augalas, kuris daugiausiai naudojamas gaminant įvairius kilimėlius, paklotukus ir panašiai. Augalo stiebo viduje esanti medžiaga primena poroloną, kada sudžiūsta, tampa labai elastinga ir minkšta, gerai laiko šilumą. Lietuvoje kartais vikšrį naudodavo dengti stogams, nors tai ir nėra tam pati geriausia medžiaga – toks stogas gali išstovėti apie penkerius metus.
Kėstasis vikšris/ K. Simonaitytės nuotr.

Kaip sakė žygio vadovas, ilgaamžiškesni stogai buvo statomi iš viksvuolinių šeimos augalų. Pati didžiausia iš viksvų - šakotoji ratainytė – Skandinavijoje vikingų buvo naudojama stogų dengimui. Toks stogas laikydavo apie 10 – 15 metų. Dėl didelio silicio kiekio viksvų stiebuose šie yra lėtai, be to, nedega atvira liepsna. Lietuvoje šis augalas yra retas ir įrašytas į Raudonąją knygą.

„Šienaudami pelkes ir statydami stogus mes jas atkursime ir paskatinsime biologinę įvairovę. Pelkės yra linkusios užaugti mišku, todėl turi būti vykdoma kažkokia veikla stabdanti tą užaugimą. Anksčiau buvo mamutai, dabar reikia elnių, bebrų ar žmogaus su dalgiu,“ – kalbėjo G. Vaivilavičius.

Vaistinio pataiso renkamos tik sporos

Žygio metu užėjome plotelį pataisų (lot. Lycopodium clavatum). Šie sodriai žali augalai yra dažnai renkami papuošimams, ypač artėjant Velykoms, taip pat naudojami pirtyje kaip plaušinės. Tačiau pataisų iš laukinės gamtos rinkti negalima.
Pataisai/ K. Simonaitytės nuotr.

„Tai yra sporinis induotis ir jam sudygti, suvešėti reikia labai daug metų, jis jautrus išoriniams dalykams, ir raudami be saiko galime (juos, - red. past.) išnaikinti, - kalbėjo G. Vaivilavičius. - Pataisus reikia saugoti, nes tai yra vaistinis augalas, jo sporos nepakeičiamos žaizdų gydymui, pašutimams, nuoguloms. Galima tiesiai ant žaizdos berti, sutraukia visas žaizdas.“ Sporų rinkimas pataisams nekenkia. Sporų miltelius galima naudoti juos išdžiovinus ir persijojus. 

Kiminą naudoti statybose – nelegalu

„Augalų aukštapelkėje nėra daug, bet jie visi yra unikalūs ir specifiniai. Toks yra ir kiminas, „amžinai“ gyvenantis augalas. Jis auga nuolat, tik apatinė dalis suyra ir formuoja durpių sluoksnį,“ – pasakojo žygio vadovas Dubravos rezervatinės apyrubės apžvalgos taku pasukus į aukštapelkę. 

G. Vaivilavičius
Įstatymai mūsų yra tokie, kad net paties užsiaugintiems kiminams statybos reglamentuose išimtis nėra pritaikyta. Jeigu jūs panaudosite kiminus, statybos inspektorius nepriims namo.

Kiminas (lot. Sphagnum) itin vertinamas dėl savo baktericidinių, konservacinių savybių. Jos apsaugo medieną nuo puvimo, todėl seniau kiminus dėdavo tarp sienojų. „Ir dabar dar taip kartais daro, nors legaliai ir negalima. Tačiau įstatymai mūsų yra tokie, kad net paties užsiaugintiems kiminams statybos reglamentuose išimtis nėra pritaikyta. Jeigu jūs panaudosite kiminus, statybos inspektorius nepriims namo,“ – nepasitenkinimą dabartine padėtimi reiškė biologas.

„Nyksta mūsų statybos paveldas, pamirštame kaip naudoti natūralias medžiagas. Pelkes reikia saugoti ir dėl tokių paprastų dalykų. Kiminai puikiai savaime dauginasi, galima greitai užsiauginti iš mažo kuokštelio savo reikmėms, todėl žala gamtai būtų minimali.“
Kiminai/ K. Simonaitytės nuotr.

Kiminas gali praversti ir bevaikštant po pelkes. Dėl jų dezinfekcinių savybių, vanduo išspaustas iš kiminų yra tinkamas gerti, nuo jo nepasigausite jokios ligos ar negalavimo. „Vanduo nėra skanus, bet troškulį numalšina. O akivare visko gali būti, ir dizenterijos, ir ko tik nori,“ – perspėjo Kauno marių regioninio parko specialistas.

Svaigus pelkių kvapas atbaido peles ir kandis

Gailis (lot. Ledum palustre) – dar vienas visžalis augalas, su kuriuo buvo susipažinta aukštapelkėje. Ne kas kitas, o būtent gailiai skleidžia tą stiprų, svaigų kvapą juntamą pelkėje kitais metų laikais.
Gailis/ K. Simonaitytės nuotr.

„Gailių arbata yra puikus vaistas nuo dusinančio kosulio, astmos. Jeigu užeina astminiai spazmai, vietoj visų purškalų pavartojate gailių arbatos ir juos tiesiog nuima. Apskritai įsidėjus kelis džiovintus gailių lapelius į arbatą, šios skonis pasidaro toks pikantiškas, o gailio visai nesijaučia,“ – pasakojo biologas. 

Gailiai taip pat gerai apsaugo vilnonius drabužius nuo kandžių. Dar šių augalų labai nemėgsta pelės – pridėjus gailių į namų kampus, galima atbaidyti šiuos graužikus.  G. Vaivilavičius vis tik perspėjo, jog gailius reikėtų naudoti saikingai, nes stiprus kvapas sklinda po namus ir pradeda veikti patį žmogų, ne tik parazitus. 

Pušies spygliai – lietuviška citrina

Grįždami Dubravos rezervatinės apyrubės apžvalgos taku žygio dalyviai praėjo storiausią pušį Vaišvydavos girininkijoje. Prie jos stabtelėjus buvo aptartos naudingos paprastosios pušies spyglių savybės.

Pasak G. Vaivilavičiaus, kilograme pušies spyglių lyginant su kilogramu citrinos yra 5 kartus daugiau vitamino C. Be to, pušies ir kitų spygliuočių spygliai žiemą savyje turi 10 kartų daugiau vitaminų negu vasarą. 

Paklausus, kaip turėtų būti renkami spygliai, žygio vadovas sakė, jog spyglius reikia rinkti nuo šoninių šakų ir tik nuo daugiau nei dešimt metų sulaukusių medžių. Amžių galima nustatyti pagal mentūrius – vietas, kur aplink stiebą išsidėsčiusios auga šakos. Į litrą karšto vandens įmetę gerą saują grynų spyglių gausime itin vitaminų gausų gėrimą.


Dėl mėlynojų rinkimo reikia atsiklausti miškininkų 

Mėlynojų arbatoje arba jaunų ūglių kokteiliuose yra itin gausu akims reikalingų vitaminų. Taip pat galima ūgliukus tiesiog pakramsnoti.  Tiesa, mėlynojus miške rinkti draudžiama, bet G. Vaivilavičius pasiūlė išeitį – kreiptis į miškininkus ir išsiaiškinti, kur yra planuojami plyni kirtimai.
Mėlynojus/ K. Simonaitytės nuotr.

„Iškirtus medžius, išnyksta ir mėlynojai. Taigi ten, kur ruošiamasi kirsti mišką, per tris metus galima drąsiai juos rinkti. Žinoma, miškininkams reikia pasakyti, ką jūs darysite, kokiais kiekiais rinksite ir kam. Pilietiškiausia būtų atsiklausti miškininkų, nes bus žymiai blogiau, jeigu jiems įkliūsite,“ – mokė specialistas. 

Siauralapis gaurometis – maistui, arbatai, pluoštui

Vienas iš įdomesnių ir daugiausiai panaudojimo būdų turinčių augalų aptiktų žygio metu buvo siauralapis gaurometis (lot. Chamerion angustifolium). Gaurometynų reikėtų ieškoti kirtimuose.
Augalo lapai naudojami arbatai, kuri yra labai aromatinga ir primena juodą Ceilono arbatą. Vaisiai – ankštelės su paslėptais pūkais. Šie pūkai renkami ir išdžiovinus jais gali būti kemšami čiužiniai, pagalvės. Iš pūkų taip pat galima gaminti pluoštą ir siūlus naudoti audimui.
Siauralapio gauromečio pūkai/ K. Simonaitytės nuotr.

Pasak G. Vaivilavičiaus, jaunų daigų skonis primena šparagus, juos galima dėti į salotas, sriubas, troškinius. Tuo tarpu šakniastiebis bado metais pakeisdavo ruginius miltus, iš jo kepdavo duoną.
Gaurometis taip pat yra vaistinis augalas, naudojamas prostatos profilaktikai. 


Lydėjo serbentų kvapas

Žygio metu buvo susipažinta ir su daugiau žiemą randamų augalų ir jų naudingomis vaistinėmis ir maistinėmis savybėmis. Europinės pipirlapės (lot. Asarum europaeum) sumaltas šakniastiebis virtuvėje gali pakeisti pipirus. Liaudies medicinoje šio augalo užpilas buvo naudojamas alkoholizmui gydyti. Tačiau reikėtų turėti omenyje, kad šis augalas kartu yra ir nuodingas. 

Pipirus gali pakeisti ir šaltiniuotose vietose auganti karčioji kartenė (lot. Cardamine amara). Šiame žalumyne taip pat gausu magnio, kalcio ir kitų naudingų elementų.
Citata
Kilograme pušies spyglių, lyginant su kilogramu citrinos, yra 5 kartus daugiau vitamino C. Be to, pušies ir kitų spygliuočių spygliai žiemą savyje turi 10 kartų daugiau vitaminų negu vasarą.

Iš dilgėlių stagarų galima pasidaryti plaušą, kuris gali būti naudojamas įvairiems audimams ir pynimams. Vienas iš šiurkščiojo asiūklio (lot. Equisetum hyemale) panaudojimo būdų – saugi priemonė valyti krištoliniams indams ar dramblio kaului. 

Laukinio juodojo serbento pirmamečiai ūgliai gali būti naudojami arbatoms, juose gausu vitamino C. Pasak žygio vadovo, tai pats sveikiausias ir skaniausias daiktas, kurį galima rasti miške žiemą. Be to, ūgliai labai stipriai ir skaniai kvepia. Saldus serbento kvapas lydėjo žygeivius likusią ekskursijos dalį. 


Buityje pritaikomos pelkių augalų vandens valymo savybės

Žmonėms pelkės turi didelę tiesioginę naudą. Pelkės ekosistema – tai natūralus vandens valymo įrenginys. „Pelkių augalai – švendrai, ajerai, skėtiniai bėžiai, viksvos, nendrės, netgi medžiai, gluosniai ar sedulos, – dalyvauja vandens valyme. Gluosnių šaknys pasiekia iki 10 metrų gylio, sedulos – net iki 15-20 metrų. Sedulas kažkada sodindavo prie šulinių: šaknys apraizgydavo šulinį ir apsaugodavo vandenį. Medis pasiima nitritus, nitratus, kuriuos mes suprantam kaip teršalus, o augalui tai - struktūrinė medžiaga,“ – sakė biologas.
Rezervatas, žmogaus nepaliestas miškas/ K. Simonaitytės nuotr.

Pelkės valymo galimybės priklauso nuo nuotekų kiekio, kuris yra įleidžiamas, bei vandens telkinio ploto. Nubėgęs vanduo turi išsilaikyti tokioje pelkėje bent parą. Nepatartina, kad jūsų valančioji pelkė susisiektų su kitais vandens telkiniais.

Tačiau apskritai nuotekos yra labai gerai išvalomos. „Augalų šaknys turi didelį absorbcijos plotą, jos veikia net ir žiemą. Žinoma, tie augalai maistui jau nebėra tinkami vartoti. Pavyzdžiui, švendrai kitais atvejais gali būti valgomi,“ – kalbėjo G. Vaivilavičius. 

Anot jo, funkcionalumas atsiranda po maždaug 1-2 metų, kada gerai suveši augalai, susiformuoja šaknų sistema. Jeigu turite kieme pasidarę tokią pelkę, tai turite netrūkstamą procesą. Nuotekos išsivalo, išvalytas vanduo bėga į rezervuarą, kur vėl gali būti naudojamas, pavyzdžiui, skalbimui ir panašioms reikmėms.