Nuo žmonijos egzistavimo pradžios iki šių dienų augalijos ir gyvūnijos pasaulis žymiai pasikeitė. Tenykščiai gyveno negausiomis bendruomenėmis, naudojo primityvius medžioklės įrankius, o tokie amatai kaip žvejyba, žemdirbystė ir gyvulininkystė buvo vos žinomi. Gamtos pasaulio ir žmonių santykis buvo tolimas, tačiau vos tik pirmykščiai gyventojai išmoko pasigaminti primityvius medžioklės įrankius, viskas pasikeitė akimirksniu, o gamtinių rūšių nykimas pagreitėjo net šimtus kartų.
Raudoni faktai ir istorija
Gamtos ir gyvūnijos pasaulis skaičiuoja ne vieną šimtą tūkstančių metų, tačiau, pasak mokslininkų, tik nuo 1600 m. yra vedami patikimi duomenys, bylojantys apie buvusias ar iki šių dienų išlikusias rūšis. Šie metai tapo atskaitos tašku, nuo kurio jau galima patikrinti faktus, remiantis išlikusiais gyvūnų kailiais, preparatais ar net tiksliais jų atvaizdais. Mokslininkai ištyrė, kad nuo minėtų metų iki mūsų dienų žemėje išnyko 74 paukščių ir 63 žinduolių rūšys.
Pirmoji pasaulyje raudonoji knyga buvo išleista 1963 m., joje užfiksuota informacija apie 211 žinduolių rūšių ir porūšių bei 312 paukščių rūšių ir porūšių. Lietuvoje tokio pobūdžio knyga atsirado po gero dešimtmečio. Joje įtraukta 30 rūšių retųjų augalų ir 42 rūšys gyvūnų. 1992 m. raudonosios knygos leidime suskaičiuojama jau net po 210 augalų ir gyvūnų, 81 grybų ir kerpių rūšių. Trečioji pasirodė prieš penkerius metus ir skelbė apie 259 gyvūnų, 357 augalų, 134 grybų, 65 kerpių saugomas rūšis.
Ar su kiekvienu leidimu didėjantys saugomų rūšių skaičiai turėtų versti sunerimti? Gamtininkas Selemonas Paltanavičiaus teigia, kad gyvūnų ir augalų rūšys nyko visada. Vidutiniškai rūšis išmirdavo per tūkstančius metų, kuomet pasiekdavo savo egzistencijos ribą. Žmogui pradėjus vis intensyviau šeimininkauti gamtoje ir keisti kraštovaizdį, normalu, skaičiai padidėjo.
„Žinoma, kad paukščių rūšys gamtoje gyvuodavo apie 2 milijonus metų, o žinduolių - apie 600 tūkstančių metų. Pirmykštis žmogus savo primityvių medžioklės priemonių dėka sugebėjo šį procesą pagreitinti. Antai tik prieš l000 metų polineziečiai visiškai išnaikino 20 rūšių paukščių moa - gigantų, sugebėjusių išvengti gamtos kataklizmų, bet nemokėjusių apsisaugoti nuo žmogaus“, - pasakoja S. Paltanavičius.
Kada sulauksime ketvirtojo Raudonosios knygos leidimo?
Nykstančios rūšys į raudonąją knygą įtraukiamos tik po ilgalaikių tyrimų, kurie gali trukti nuo vienerių metų iki dešimtmečių. Pasak gamtininko, nėra nustatyto laiko - kiek tirti rūšį. Kiekvienas rūšis savita, specifiška, todėl ir darbas skiriasi. Svarbu, kad būtų galima nustatyti rūšies būklę, jos pažeidžiamumą, identifikuoti poveikį jai. Kalbant apie Lietuvos atvejį, turi būti žinoma, kad populiacijos po 1990 dar buvę gyvybingos.
„Pagal įstatymą, Raudonoji knyga (leidybinis jos variantas) išleidžiama kas 10 metų. Paskutinis, trečias leidimas buvo 2007 m, tačiau ketvirtas bus, matyt, apie 2018-20 m. Kol kas sunku pasakyti, kokia ji bus - gal ne vadinamas "popierinis" variantas, gal iki to laiko technologijos pasiūlys ką nors naujo“, - į klausimą, kada sulauksime ketvirto Raudosios knygos leidimo, atsakė S. Paltanavičius.
Gamta neturi sienų
Į Raudonąją knygą įtraukiamos nykstančios rūšys mažėja ne tik dėl didelės žmogaus įtakos gamtai, bet ir dėl stipriai besiveržiančių invazinių rūšių. Gamtininkas Andrejus Gaidamavičius pasakoja, kad štai rainuotieji vėžiai per gana trumpą laiko tarpą prisitaikė mūsų gamtinėje aplinkoje ir užėmė siauražnyplių ir plačiažnyplių vėžių vietą. Toks pats atvejis užfiksuotas ir su kanadinė audine, kuri pakeitė europinę, bei su uosialapiu klevu, pakeitusiu dygiąją slyvą. Išstumiamos rūšys kartais būna įtraukiamos į Raudonosios knygos puslapius.
Invazinės rūšys, daro didelį neigiamą poveikį mūsų ekosistemos bendruomenei. Jie neturi priešų, jiems nereikia kovoti dėl maisto ir išlikimo, aplinka tokią rūšį traktuoja kaip antikūnį, stengiasi prie jos nesiartinti. Atkeliaudama į naują aplinką kiekviena stevimžemė rūšis atsineša ir lauknešėlį dovanų - savo ligas. Jos dažnai tampa kitų vietinių rūšių nykimo priežastimi dėl imuninės sistemos, kuri nesugeba atpažinti užkrėtėjo.
Dėl susidariusios rūšių tarpusavio kovos Lietuvoje yra saugomos tik vietinės nykstančios rūšys. Išimtis taikoma tik svetimžemiams, vėliau prisitaikiusiems, paukščiams.
„Gamta sienų neturi, o paukščiai juo labiau nesupranta tokio reiškinio. Todėl pritapusi jų kategorija yra laikytina vietine ir, jei reikalinga, įtraukiama į saugojamųjų sąrašus“, - teigia A. Gaidamavičius.
Ar mes galime prisidėti prie retų rūšių išsaugojimo?
Atsakymas vienareikšmiškai teigiamas. Gamtininkas A. Gaidamavičius pataria besilankantiems miškuose, pirmiausia, perskaityti jų lankymo taisykles. Miške be reikalo nešūkauti, neskinti nepažįstamų augalų, grybų, neniokoti nepatraukliai atrodančių augalų.
„Prieš vykstant grybauti, uogauti, rinkti vaistažolių, vertėtų pasidomėti, ar jūsų pamėgta rūšis nėra įtraukta į saugojamų sąrašus, pasidomėti gal jos rinkimui, skynimui yra reikalingas specialus leidimas“, - dėsto gamtininkas.
Radus retas, nepažįstamas rūšis reiktų iškart kreiptis į to krašto regioninį parką ir pranešti apie radinį. Taip pat rekomenduojama apie tai informuoti ir biologinės įvairovės skyrių, kuris atsakingas už saugomų rūšių registravimo duomenis.
Raudonosios faktai
Mėlynoji bitė – Šalyje nerandama, tačiau sprendžiant iš Panevėžio aplylinkėse surinktos kolekcinės medžiagos, ten būta gausios mėlynųjų bičių populiacijos
Baltamargė meškutė – Lietuvoje ši rūšis saugoma nuo 1989 m., tačiau šalyje buvo aptikti vos keli individai Kauno, Marijampolės, Plungės ir Vilniaus rajonuose.
Grakštusis puošniažygis – Lietuvoje tai reliktinė atlantinio periodo rūšis. Žinomos tik dvi radimvietės: 1980 m. vienas vabalas buvo aptiktas Kaukinės miške, nuo 1996 m. stabili jų populiacija yra nuolatos stebima Ringovės entomologiniame draustinyje.
Pušinis keliaujantis koduotis – Lietuvoje šį vabzdį galima sutikti nebent Kuršių nerijos dalyje, ir tai labai retai. Tačiau vos už 10 km esančioje Rybačyj gyvenvietėje (Rusijoje) jis kelia problemų, nes aptinkamas labai gausiai. Daugybė ore plaukiojančių vabzdžio plaukelių sukelia žmonėms kvėpavimo takų alergija.
Dirvinis česnakas – žydi liepos mėnesį. Subręsta ne kasmet, todėl dažniausiai dauginasi vegetatyviniu būdu. Didžiausia, apie 0,5 ha plotą užimanti dirvinių česnakų populiacija yra pakelėje netoli Palangos.
Auksaspalvis šakočius – šis grybas yra paplitęs visuose žemynuose, o Lietuvoje sudygsta rudenį. Savo išvaizda primena koralą.
Žalioji rupūžė – Lietuvoje plačiai paplitusi rūšis, tačiau populiacijų gausumas neištirtas. Neršto metu skleidžia melodingus garsus.
Liepsnotoji pelėda – gyvena sėsliai, yra taiki, kartais glaudžiasi kartu su balandžiais. Paukštis aktyvus tik naktį. Monogamas, retai kada keičia partnerius. Jaunikliai pradeda skraidyti maždaug 60 d. amžiaus.
Kukutis - ši rūšis Lietuvoje paplitusi nepastoviai. Dažnai gyvena kaimuose, lizdai randami išpuvusiose medžių nišose. Kukutis yra tolimas emigrantas. 2001 m. šalies populiacija įvertinta 200 – 300 perinčių porų.
Ilgasnukis ruonis - gyvena jūroje ir tik atsitiktinai įplaukia į upes ar kitus gėluosius vandenis. Visą laiką keliauja, bet turi nuolatines poilsio ir jauniklių vedimo vietas. Tiesa, ši rūšis reguliariai nebesiveisia.
