Aštuoniasdešimt vienų Juozas Leleika neskaičiavo, kiek čia tų augalų – gal apie porą tūkstančių. Daugiausia tai spygliuočiai: dangų remiantys ir nykštukiniai, šliaužiantys pažeme ir liauni gyvatšakiai, kitokios formos augalai iš mūsų klimato platumų ir tolimų egzotinių kraštų. Kai kurių net pavadinimai mažai girdėti: siauralapė kuningamija, migdolinis cefalotaksas, kryžmiškoji mikrobijota... Įvairiausios pušys, eglės, kėniai, kukmedžiai, kadagiai, cūgos bei kiti medėjantys augalai stebėtinu būdu telpa dešimties arų sklypelyje, nepalikdami vietos nė menkiausiai lysvelei svogūnams ar salotoms auginti.

„Dendrologiniu požiūriu tai pats turtingiausias šalyje mėgėjiškas medžių ir krūmų rūšių veislių sodybinis rinkinys“, – pripažįsta dendrologas, draugijos „Žaliuojanti Vilnija“ vadovas Evaldas Vylius Navys.

Mėgsta eksperimentuoti

Įspūdingą medėjančių augalų rinkinį J.Leleika pradėjo rinkti 1956 m., kai tik gavo sklypą Vilniuje, Antakalnio rajone. Keturiasdešimt metų ieškojo pačių rečiausių augalų. Daugelį jų gavo tik po šakelę, po auginėlį. Juos šaknydino, daugino ir, beje, apsieidavo be kokių nors šaknijimą spartinančių preparatų. Paskui gimė noras pačiam pradėti eksperimentuoti, skiepyti. Specialistai žino, kad spygliuočius skiepyti itin sudėtinga, nes būtina skubėti sujungti abi skiepijamas dalis, įskiepį ir poskiepį, kol paviršiuje nepasirodė sakų. J.Leleikos sklype galima išvysti sėkmingo ne tik tarprūšinio, bet ir tarpgentinio skiepijimo pavyzdžių.

Vertingų augalų savininkas naudos iš to nesiekė, neplatino. Per visą gyvenimą gal tik porą kartų į sodininkų mugę buvo nuvykęs. Nenorėjo gaišti laiko, švaistyti jėgų. Jas visas paskyrė savo eksperimentams. Galbūt dar pavyks įgyvendinti ir vieną kitą naują sumanymą.

Augalai skleidžia gėrį
J.Leleikai likimas, regis, lėmė būti sodininku. Jau būdamas penkerių jis sodino bei prižiūrėjo medžius. Paklaustas tėvo, ką parvežti iš turgaus, berniukas neabejodavo: medelį! Pasiturinčio Žemaitijos ūkininko šeimoje, kurioje augo šeši vaikai, tokiu polinkiu išsiskyrė tik jauniausiasis Juozukas. Tačiau profesionaliu sodininku jis netapo.

Likimus pakoregavo sovietinė okupacija. Endriejavo ūkininko šeimos nariams tremties išvengti pavyko, bet ilgus metus teko slapstytis. Leleikų žemėje pradėjo šeimininkauti sovietinis ūkis. Neliko nei pastatų, nei sodo. Piktavaliai suniokojo net ąžuolą, dar senesnį už Stelmužės. Kaimynai pasakojo: dvi dienas degė medis, kol pagaliau nuvirto.

Leleikų jauniausiasis sūnus pasirinko bene mažiausiai valdžiai į akis krintančią statybininko profesiją.

Sovietinės okupacijos, Antrojo pasaulinio karo išgyvenimai paskatino žemaitį atsidėti augalijos pasauliui, asmeninės žaliosios salos kūrybai. Vyras tiki, kad augalai teikia ne tik estetinę, bet ir kitokią naudą: sveikatai, asmenybės tobulėjimui. „Baisu pagalvoti, ką žmonės gali padaryti – blogiau negu liūtai. Visokių blogybių būtų mažiau, jeigu žmonės daugiau užsiimtų kultūriniais dalykais“, – gyvenimo patirties padiktuotą išmintį išsako žemaitis, sostinėje sukūręs ypatingą erdvę.
Ir garbūs žmonės, ir ilgapirščiai

Sodybos savininkas mielai atveria vartelius svečiams, norintiems pasigėrėti augalų harmonija. Čia lankėsi nemažai užsieniečių ir garsių Lietuvos žmonių: širdies chirurgas prof. Algimantas Marcinkevičius, balerina Leokadija Aškelovičiūtė, net prezidentas Valdas Adamkus. „Jūsų ilgametė darbuotė yra iškilus pavyzdys, ką galima pasiekti nepalaužiama valia ir meile gamtai, žmogui ir savajai Tautai“, – 1994-ųjų birželį sodybos atsiliepimų knygoje įrašė prezidentas.

Kartą sodybą užgriuvo net trys autobusai lankytojų. Šypsosi šeimininkas, prisiminęs, kaip keblu tada buvo svečiams čia išsitekti: kol vieni augalus apžiūrinėjo, kitiems teko už vartų palūkėti. Tačiau maloniausia jam, kai atvyksta būsimieji gamtininkai ir botanikai profesionalai, dendrologai. Garbaus amžiaus žmogus nuo jų paslapčių neturi.

Retieji augalai, deja, traukia ne tik gerus žmones. Pasak J.Leleikos, ilgapirščiai čia buvo įsibrovę net dešimtį kartų. Visus nuostolius sudėjus, su šaknimis išrovė, išnešė apie tūkstantį medelių. Dabar nuo vagių bei vandalų augalus saugo gana aukšta tvora.

Botaninis gamtos paveldo objektas

Garbaus amžiaus vyras tvirtina, kad jam dar pakanka jėgų prižiūrėti žaliąją oazę. Bene daugiausia rūpesčių kelia lapai. Pavasariui išaušus, sodybos savininkas kaip visada keliais apeis visus augalus, kol lapus išgrėbstys, išrankios.

1994 m. sostinės savivaldybė sodybą pripažino botaniniu gamtos paveldo objektu, jos savininką atleido nuo mokesčių ir rinkliavų už žemės valdą bei statinius. Numatė netgi ir pagal galimybę skirti lėšų šiam objektui prižiūrėti bei tvarkyti. Tiesa, parama nė karto taip ir nebuvo paskirta. „Gal ir būtų skyrę, jei būčiau prašęs“, – svarsto J.Leleika, pripažįstantis, kad nemenka parama jam yra jau tai, kad nereikia mokėti mokesčių.

Darbštus vilnietis nelinkęs politikuoti ir skųstis. Stebuklingą sodą sukūręs, niekieno nepadedamas pats ir namą po plytą pastatęs vyras šiandien gyvena iš pensijos ir kaip daugelis kitų pensininkų tas pajamas stropiai dalija į keletą dalių: maistui, vaistams ir namui apšildyti.

Išskirtinis atvejis

J.Leleika saugo pluoštą žurnalų bei laikraščių, kuriuose aprašytas įspūdingiausias jo gyvenimo kūrinys. „Aštuoniolika kartų pas mane buvo televizija“, – malonu prisiminti garbaus amžiaus sulaukusiam sodybos šeimininkui.

Sostinės savivaldybės administracijos užsakymu sodybos dendrologinį rinkinį pernai profesionaliai įvertino E.V.Navys. Sukauptų augalų rūšių bei veislių aprašas neseniai išleistas kaip atskiras leidinėlis. Šalyje tai pirmas toks atvejis, galbūt paskatinsiantis panašios iniciatyvos imtis ir kitas savivaldybes.

Vietos valdžia – arčiausiai

Kristina Ulkienė, Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento vyriausioji specialistė

Dendrologinių rinkinių, tarp jų – ir privačiose žemėse, apsaugą numato Želdynų įstatymas. Tačiau kol kas neaišku, kiek šalyje yra tokių rinkinių. Daugiau nei prieš dešimtmetį, kai dendrologas L.Januškevičius Aplinkos ministerijos užsakymu aprašė retų medžių ir krūmų kolekcijas, buvo pripažinta, kad per dvidešimt tokių kolekcijų privačiose ir valstybinėse žemėse yra vertingų. Deja, šiuo metu neturime informacijos apie dendrologinius rinkinius. Savivaldybės neteikia informacijos apie savo įdirbį šioje srityje.