Kiek šuns ir vilko hibridų gyvena Lietuvos miškuose?

Vilkai yra turbūt vieninteliai Lietuvos plėšrūnai, dėl kurių medžioklės ir krečiamų eibių ūkininkams tiek ginčijamasi ir tiek nerimaujama. Be to – tikrai vieninteliai Lietuvos plėšrūnai, kurių medžioklės klausimas svarstytas teisme. Todėl ir jų skaičius bei keliamas pavojus gyvuliams apipintas įvairiomis nuomonėmis bei gandais. Viena iš jų – kad ūkininkų gyvulius dažniausiai pjauna ne tikrieji vilkai, o vilkų ir sulaukėjusių šunų hibridai - mišrūnai. Kaip patikrinti tokią informaciją?

2010-aisiais paskelbta, jog keliasdešimt sumedžiotų vilkų bus ištirti genetiškai ir įvertinta, ar jie turi šunų požymių. Po metų savo darbus baigė dar viena mokslininkė, daktaro disertacijai ištyrusi beveik visus per kelerius metus sumedžiotus vilkus. GRYNAS.lt grįžta prie tyrimų išvadų ir teiraujasi gamtininkų, Aplinkos ministerijos atstovų bei mokslininkų – ar Lietuvoje iš tiesų egzistuoja iš geriausio žmogaus draugo ir laukinio plėšrūno kilę žudikai?

Mišrūnai serga dažniau

„Mišrūnų tema pas mus tiesiog spekuliuojama ir jiems nepelnytai nurašomos visos bėdos vietoj to, kad būtų imtasi spręsti vilkų populiacijos valdymo klausimus iš pagrindų“, - išgirdęs klausimą tikino Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistas Nerijus Zableckis. - Lietuvoje hibridų tyrimus atliko kol kas tik daktarė Renata Špinkytė - Bačkaitienė. Buvo tirtos nušautų vilkų kaukolės ir kraujo mėginiai. Iš 117 kaukolių 7 turėjo šunims būdingų požymių. Kiti - genetiniai tyrimai parodė, kad dominuoja vilkų genetiniai haplotipai (haplotipas - nedalomas genetinės medžiagos darinys, perduodamas palikuonims, - red. past.) ir rastas vienas nebūdingas mūsų regionui haplotipas, tačiau ištirta berods tik 27 mėginiai. Tad ir vienu, ir kitu atveju imtys nepakankamos kad darytume pagrįstas išvadas. Kur kas paprasčiau įvardinti hibridus ir motyvuoti vienintele priemone – medžiokle.“

N. Zableckio teigimu, vilkų ir šunų hibridai turi didesnę riziką sirgti įvairiomis ligomis. „Sirgimo tikimybė didesnė, nes mišrūnai labiau linkę į kontaktą. Dažniau puola ir gyvulius. Tačiau ir  puola dėl to, kad naminį pririštą gyvulį kur kas lengviau papjauti nei vaikytis stirną. Be to, Lietuvos miškai fragmentuoti, nėra dideliu masyvų todėl ir vilko kontaktas su žmogumi ir jo ūkiu yra dažnas“, - kalbėjo N. Zableckis.

Vilkai medžioklės moko vos mėnesį per metus

Biržų rajono, kuriame dažni gyvulių pjovimo atvejai, urėdo pavaduotojas Alvidas Kurklietis prisiminė, jog 2010-aisiais atliktas vilkų genetinis tyrimas parodė, jog iš tiesų miškuose gyvena tikri grynakraujai vilkai.

„Šiais metais rajone pasitaikė trys masiniai gyvulių pjovimo atvejai. Ties Einorių kaimu ūkininkui buvo išbalškyta, išvaryta iš aptvarų ir papjauta avių banda. Vienos ūkininkės veršelių banda buvo užpulta visai šalia jos namų Neciūnų kaime. Dalį veršelių vėliau rado dar gyvų, dalį – nugaišusių bei sudraskytų. Organizacija „Baltijos vilkas“ tais tyrimais siekė įrodyti, jog tai – ne vilkų, o mišrūnų darbas, bet, kiek pamenu, tokie teiginiai nepasitvirtino, kadangi 2010-ųjų tyrimas įrodė, kad mišrūnų Lietuvoje praktiškai nėra“, - kalbėjo A. Kurklietis.

Urėdo pavaduotojas pasakojo, jog „festivaliai“ Biržų rajone prasideda liepos pabaigoje- rupgpjūčio pradžioje. Tuomet vilkai tiesiog moko savo jauniklius sugauti grobį.

„Žinoma, kad kaip žudyti, lengviau išmokyti su pririštu gyvuliu, negu vaikytis kokią nors stirną. Paprastai tokie „mokymai“ vyksta su naminiais gyvuliais, nors kiek tuo metu papjaunama stirnų, elnių – niekas nesužinos. O šiuo metu, pavyzdžiui - nebelieka gyvulių laukuose. Belieka medžioti stirnas, bebrus – kuriuos vilkai labai sėkmingai medžioja, šernus – tik šiųmečius jauniklius, ir visą tą smukiąją fauną – kiškius ir kitus. Gyvulių užpuolimo atvejų ne vasaros pabaigoje būna labai nedaug, galima sakyti, pavieniai atvejai“, - dėstė Biržų rajono urėdo pavaduotojas.

Ką reiškia šuns haplotipas vilko genuose?

Aplinkos ministerija 2010-aisiais buvo užsakiusi genetinius vilkų tyrimus, kuriuos atliko Gamtos tyrimų centras.

27 vilkų imties tyrimai parodė, kad mūsų šalyje aptinkami keturių haplotipų vilkai. Plačiausiai paplitę trys iš šių haplotipų yra būdingi grynakraujams vilkams. Šiaurės, Vidurio ir Rytų Lietuvoje tarp vilkų yra paplitę ir du šuns haplotipai, priskiriami dratharų (medžioklinių šunų) veislei. Šie šunų haplotipai nustatyti 8 vilkams iš tirtų 20-ies. Tai reiškė, jog vilkai turėjo labai minimalių šuns požymių. Taip pat atrastas vienas haplotipas, kuris buvo identiškas šuns haplotipui, tačiau liko neaišku, kurioje kartoje galėjo įvykti kryžminimasis – tai nebuvo pirmos kartos hibridas. Mokslininkai tuomet pabrėžė, jog iš gautų rezultatų negalima daryti vienareikšmių galutinių išvadų.

Žiniasklaidoje pasirodė straipsniai apie vilkus-mutantus, tačiau mokslininkai skubėjo patikslinti, kad žurnalistai klaidingai interpretavo tyrimo išvadas. Detaliau ištyrus šuns haplotipą nustatyta, jog jis skyrėsi ir nuo šuns, ir nuo vilko haplotipo, vis dėlto, buvo panašiausias į vieną iš anksčiau atrastų vilko genetinės medžiagos rinkinių.

Organizacijos „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininkas Vaidas Balys teigė, jog šis tyrimas iš tiesų neatrado jokių mišrūnų, tiesiog išsiaiškino vilkų genetinę įvairovę Lietuvoje.

„Šuo vilkui labiau yra pietūs arba vakarienė, o ne „draugelis“

„Patvirtintų faktų apie mišrūnus kaip ir nėra. Tik neseniai apgintoje daktaro disertacijoje jos autorė nagrinėjo berods per šešerius metus sumedžiotų vilkų kaukoles – matavo ir lygino. Buvo nustatyti vos trys mišrūnų atvejai iš didelės imties sumedžiotų vilkų visoje Lietuvoje. Manau, kad Lietuvoje vilko ir šuns hibridizacijos prolema – jeigu ir yra – tai labai nedidelė. Galbūt kartais ir kokie medžiotojai nori „pagerinti veislę“, pakryžminti, ir paskui tas jauniklis netyčia pabėga į laisvę“, - dėstė V. Balys.

„Baltijos vilko“ atstovas patvirtino, jog šunų ir vilkų mišrūnai turėtų būti drąsesni ir nebijoti užpulti gyvulius. Tačiau didesnė problema – tiesiog sulaukėję šunys, o ne vilkų mišrūnai.

„Kartais kaimynai kaimo vietovėse paleidžia savo didelį riebų šunį, nepagalvoję, jog jis taip pat yra plėšrūnas. Taigi dalį gyvulių tikrai gali papjauti tiesiog šunys. Rumunijoje arba Italijoje, pavyzdžiui, kaip tik didžiąją dalį gyvulių papjauna šunys, - kalbėjo V. Balys – Ir tiesą sakant, šuo vilkui labiau yra pietūs arba vakarienė, o ne „draugelis“. Užsienyje buvo tirta vilkiukų reakcija į šunis. Vilkiukai nejaučia priešiškumo šunims, nebent jei auga be tėvų. Kitu atveju jie tiesiog išmoksta būti priešiški.

Taigi, kaip minėjau, didesnė problema – šunys, tik negaliu pasakyti, koks jos mastas. Šiandien Lietuvoje įstatymai saugo palaidus šunis, nes medžiotojams šiukštu draudžiama juos nušauti. Taigi tikrai yra tų palaidų „bimbinėjančių“ šunų ir jie gali pridaryti bėdos. Turėjome vieną atvejį, kai avių banda buvo išpjauta žiemą ir tai užregistruota kaip laukinių plėšrūnų darbas. Kai jau susiruošėme važiuoti į įvykio vietą, išgirdome, kad istorija išaiškinta – avis patiesė kaimyno šuo.“

Ko iš gyvulio reikia vieniems ir kitiems?

Išsiaiškinti, kas konkrečiai papjovė gyvulį galima genetiniais tyrimais, tačiau nuostolius patyrusiam ūkininkui dar brangesni tyrimai rūpi mažiausiai. Kita vertus, galima mėginti ieškoti pėdsakų, tačiau stambesnio šuns ir vilko pėdsakai, V. Balio teigimu, praktiškai nesiskiria.

Dar vienas skirtumas – vilkai gyvulius medžioja paryčiais, dažniausiai – darganotu oru, kai aplink tikrai nėra nė vieno žmogaus. Šunys nesirenka paros meto – jie gali atklysti ir ryte, ir dieną.
Taip pat vilkai dažniausiai pasmaugia auką ir suėda daugiausiai energijos suteikiančius vidaus organus – kepenis, plaučius, skrandį. Šunys pjaudami neretai kandžioja kojas, o nukamavę auką pirmiausia griebia jos raumenis, nors įvairios situacijos ir plėšrūnų elgsena gali skirtis.

Aplinkos ministerijos Biologinės įvairovės skyriaus vyriausiasis specialistas Selemonas Paltanavičius teigė, jog genetiniai tyrimai tiesiog parodė kad vilkų chromosomų rinkiniuose yra kažkiek genų, kurie turi naminio šuns požymių.

„Matote, mišrūnas, tai toks gyvūnas, kurio išorėje jau matosi skirtingų veislių ar rūšių požymiai. O jei į laukinį gyvūną žiūrint išoriškai to nesimato, tai jį gali vadinti mišrūnu tik tuomet, kai ištirsi genetiškai. Kiekvienas žmogus taip pat turi pačių įvairiausių – gal net kitos rasės – požymių. O vilkas – labai tolimas arba vienas iš šuns protėvių. Tad ir atliekant genetinius tyrimus 8-iuose individuose rasta požymių, panašių į medžioklinio šuns – dratharo. Bet tai dar ne įrodymas, kad tose vietovėse susikryžmino šuo ir vilkas. Nes mišrūnai atsiranda iš vilkų ir kaimo šunų. Su medžiokliniu, paukštiniu šunimi tikimybė, kad (vilkas, - red. past.) galėtų poruotis – menka. Todėl tyrimas, manau, neduoda pagrindo daryti kokias nors išvadas“, - dėstė S. Paltanavičius.

S. Paltanavičius pabrėžė, kad vilko ir vilko mišrūno pėdsakai nė kiek nesiskiria ir praktiškai vienintelis būdas įrodyti, jog gyvūnas yra mišrūnas – daryti genetinius tyrimus.

Paskutinis 100 vilkų tyrimas parodė: mišrūnų Lietuvoje beveik nėra

Tačiau N. Zableckio minėta mokslininkė dr. Renata Špinkytė – Bačkaitienė neturėjo lėšų ištirti visus per kelerius metus sumedžiotus vilkus genetiškai. Vis dėlto doktorantė, rinkdama duomenis daktaro disertacijai pastebėjo, jog „tiek medžiotojai, tiek gamtininkai iki šiol diskutuoja šiuo klausimu remdamiesi tik teoriniais pasvarstymais apie hibridizacijos galimybę“. Kadangi medžiotojai dažniausiai išsaugo vilko kaukoles, ji ėmėsi tirti ne genetiką, o kaukolių požymius.

Mokslininkė apžiūrėjo praktiškai visas sumedžiotų vilkų kaukoles nuo 2005-ųjų iki 2011- ųjų metų. Tik nedidelį kiekį kaukolių išsivežė Lietuvoje viešėję svečiai arba jų nepavyko išsaugoti.

„Ištyrus 117 vilkų kaukolių buvo nustatyta, kad 107 (91,4% visų kaukolių) ištyrinėtos kaukolės turėjo tik vilkams būdingus požymius. Vis dėlto 7 (6,0%) kaukolės turėjo vieną, du šunims būdingus arba tarpinius požymius. Nustatyta, kad 3 kaukolės (2,6%) turėjo pusę vilkams ir pusę šunims būdingų požymių. Šie trys individai buvo sumedžioti Jonavos (2006 m.), Telšių (2007 m.) ir Jurbarko (2008 m.) rajonuose“, - tokias išvadas savo disertacijoje pateikia dr. R. Špinkytė-Bačkaitienė.

Biržuose ir Kupiškyje - grynakraujai vilkai

Vilkų kaukolės buvo tiriamos pagal mokslininko P. Suminski anksčiau aprašytus aštuonis požymius. Mokslininkė savo darbe pabrėžė, jog trys hibridai buvo sumedžioti teritorijose, nutolusiose viena nuo kitos, taigi mažai tikėtina, kad tarp jų yra genetinis ryšys.

„Tik trys kaukolės per visą Lietuvą kėlė įtarimų. Liūdniausia, kad negalėjau išsiaiškinti šių atrastų hibridų kilmės – ar jie natūraliai atsirado, ar buvo tikslingai sukryžminti žmonių? Tačiau to nustatyti praktiškai ir neįmanoma. O kad tokių hibridų Lietuvoje yra – na taip, šiek tiek yra, aš juos ir suradau. Iš šių trijų hibridų vienas, sumedžiotas Jonavos rajone medžiojo kartu su vilkiniu šunimi - medžiotojai specialiai jo ieškojo. Kitais dviem atvejais sumedžiotas vilkas ir tik vėliau pastebėta, kad jis kažkaip keistai atrodo. Manau, kad tai – atsitiktiniai pavieniai atvejai. Galiu pastebėti – Biržuose ir Kupiškyje visi ištirti individai buvo vilkai, o ten juk problematiškiausios vietos Lietuvoje“, - pasakojo apie rastus hibridus šiuo metu Aleksandro Stulginskio universitete dėstanti moteris.

Dėl mišrūnų kaltas žmogus

Mokslininkė pastebėjo, kad vilkų medžioklės kvotos jos tyrimo metais buvo įvykdomos gana greitai. Ji darė išvadą, jog vilkų populiacija yra gyvybinga.

„Realią grėsmę vilkų populiacijos grynumui gali kelti gamtoje gyvenantys neprižiūrimi ar sulaukėję šunys. Atliekant medžioklės ploto vienetų valdytojų apklausą visoje šalies teritorijoje nustatyta, kad didžiojoje daugumoje medžioklės plotų vienetų buvo sutinkami žmonių neprižiūrimi šunys,- rašė ji daktaro disertacijoje.- Neturint išsamesnės informacijos apie ištirtų mišrūnų kilmę, lieka neaišku, ar hibridizacija vyko savaime gamtoje, ar sumedžioti mišrūnai buvo žmonių tikslingai sukryžminti ir vėliau ištrūkę į laisvę? Tačiau ir vienu, ir kitu aptartu atveju vilko ir šuns hibridų atsiradimo gamtoje kaltininku pirmiausia yra žmogus.“