Visi varniniai paukščiai išsiskiria iš bendros paukščių įvairovės savo biologija ir būdu. Tačiau labiausiai juos iš kitų tarpo iškelia ypatingai aukšta psichika. Profesorius Tadas Ivanauskas apie vieną varninių paukščių rūšį rašė: „ ... Kranklys, išskyrus papūgas, pagrįstai laikomas vienu iš protingiausių paukščių, todėl jis visuomet būdavo įdomus objektas paukščio psichikai tirti...“ Iš tikro – kranklys yra labai nuovokus ir išradingas paukštis, bet šarka, varna, o kai kada – ir kuosa nuo jo neatsilieka išradingumu ir gebėjimu spręsti naujas, netikėtas situacijas.

Varniniai paukščiai – su retomis išimtimis – yra žmogaus aplinkos palydovai. Todėl to išmanymo, kuris jiems būtinas gamtoje, čia nepakanka.

Gamtoje varniniai paukščiai užima įdomią ekologinę nišą, esančią tarp „taikių“ visalesių paukščių ir plėšrūnų. Jų gebėjimas ne tik gaudyti gyvus vabzdžius, varliagyvius ar roplius, smulkius žinduolius ir paukščių jauniklius, bet ir plėšti paukščių lizdus yra išskirtinis. Šiuos savo prigimtinius gebėjimus varniniai paukščiai dažnai tobulina ir keičia, ypač atsidūrę netipiškose situacijose. Jie greitai išsprendžia uždaro paukščių lizdo problemą, iš laikino urvelio išgena ten pasislėpusį graužiką, atverčia velėnas ir maisto ieško po jomis.

Varnos neįviliosi į spąstus, ji iš karto atpažins jai gręsiantį įrenginį ar žmogų. Taip pat atsargiai varna reaguoja į rastą maistą – ilgai jį tyrinėja, atsargiai kapsi ir vis atšoka: kas žino, gal žmonės ką negero sugalvoję?

Žmogaus aplinkoje varniniai paukščiai demonstruoja dar didesnį išradingumą. Visų pirma, jie labai greitai perpranta žmones ir jaučia, „žino“, kurie gali būti pavojingi, o į kuriuos nereikia kreipti dėmesio. Ne kartą teko matyti, kaip kaimo varna (čia jos visai kitokios, nei mieste) iš karto atskyrė peikena ledui kapoti nešiną žmogų nuo nešino šautuvu. Beje, kaimo varnos nuo seno garsėja kaip gabios vištų kiaušinių vagilės ir kieme bėginėjančių viščiukų, ančiukų stvarstytojos. Kažkada varnos buvo medžiojamos, reguliuojama jų gausa, todėl jos privalėjo derinti savo akiplėšiškumą su atsargumu. Dabar varnų gausos reguliuoti negalima nuo kovo 1 dienos iki liepos pradžios, joms niekas negresia, todėl kaime jos yra vienvaldės visų sodybų „prižiūrėtojos“.

Žinoma, kaimo varnos nepalyginsi su varna miestiete. Ši yra be galo jauki, per paskutinius 20 metų įprastu reiškiniu tapo varnos, vaikštinėjančios šaligatviu tarp žmonių, atskrendančios į balkonus ir čia patikrinančios rastus daiktus, paragaujančios palikto maisto. Per šį laiką jų baikštumas dingo, kai kur išryškėjo plėšrumas. Miestuose jos neretai pribaigia voveres, užkapoja balandžius, ypač jaunus. Prieš keletą metų pažįstamas balandininkas pranešė, kad dekoratyvius jo augintinis varnos „numuša“ nuo blandinės stogo ant žemės ir čia supuolusios sukapoja.

GRYNAS.lt siūlo pasitikrinti savo žinias viktorinoje „Ar pažįstate Lietuvos varninius paukščius?

Taigi – varna išradingai pritaiko visus jai gamtos duotus gebėjimus. Tačiau net ir būdamas akiplėšiškai plėšri, ji išsaugo savo atsargumą – varnos neįviliosi į spąstus, ji iš karto atpažins jai gręsiantį įrenginį ar žmogų. Taip pat atsargiai varna reaguoja į rastą maistą – ilgai jį tyrinėja, atsargiai kapsi ir vis atšoka: kas žino, gal žmonės ką negero sugalvoję?

Matyt, ši rūšis, gyvenanti išimtinai greta žmogaus (girioje jos perinčios nerasi), eina „koja kojon“ su technine pažanga, žmogaus išradimais ir žmonių visuomenės branda.