Atpratome nuo šalčių, kai tvoros pokši, pamiršome, kad sniego pusnys gali siekti namo stogą. Pripratome prie šiltesnių, švelnesnių žiemų, o ir pavasario jau prailgo laukti.
Kažkada mūsų protėviai, stebėdami gamtą, išmoko nuspėti orų pasikeitimus.
Apibendrinus daugiamečius reguliarius stebėjimus „gamtos kalendoriai“ buvo perduodami iš kartos į kartą. XIX amžiaus viduryje vokiečių botanikas V. Moras pasiūlė gyvosios gamtos pokyčius priklausančius nuo sezoniškai kintančių orų pavadinti fenologiniais pokyčiais.
Lietuvos gamtoje pirmasis pavasario pranašas - medžiais tekanti sula. Tuo metu lapų dar nėra. Sula teka į išbrinkusius sprogstančius pumpurus. Kiek vėliau prasideda vėjo apdulkinamų medžių ir krūmų žydėjimas. Jie pražysta anksčiausiai, ir taip išvengia nereikalingo energijos švaistymo įmantriems žiedams ar aromatams skleisti. Juk vėjas nemato ir neužuodžia – tai pigiausias kurjeris, galintis jų žiedadulkes nukreipti į tikslą. Tiesa, žiedadulkių turi būti labai daug, nes ne visos yra tiksliai pristatomos.
Pasitikdami pavasarį Lietuvoje nuolat lenktyniauja du pražystantys augalai – lazdynas (Corylus L.) ir alksnis (Alnus Mill.). Garsaus astrologo Didiero Colino teigim, lazdynas apdovanotas magijos ir burtų galia. Žymiausiose germanų edose milžinė Grida lazdyno lazdą padovanojo Odino sūnui Toro, kuri suteikia didžiulės jėgos ir pykčio. Vėliau lazdyno lazda tampa burtų lazdele. Gal todėl šis krūmas ir yra laikomas pavasario pranašu.
Pirmam pražydus lazdynui – mūsų protėviai laukdavo sausos, o jei pirmasis suskubdavo alksnis – lietingos vasaros. Šiais metais lenktynės dar neprasidėjo, todėl sunku atspėti kokia bus vasara. Tai tik pirmasis didelio „gamtos kalendoriaus“ puslapis.
