Liepos 26-ą dieną į Verkių parką išgirsti bei pamatyti šikšnosparnius susirinko mažiausiai 100 žmonių su vaikais. Tokios smalsuolių gausos nesitikėjo Lietuvos gamtos fondo darbuotojai ir Verkių parko direkcijos darbuotojai, organizavę šį renginį. Belaukiant šikšnosparnių buvo demonstruojami inkilai, kuriuos, jei norite, galite išsikelti netgi ant daugiabučio sienos.
„Šikšnosparniai gali gyventi paukščių inkiluose, o paukščiai šikšnosparnių inkiluose – ne“, - dėstė paskaitą susirinkusiems vedęs Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistas Remigijus Karpuška.
Žvelgiant į šikšnosparnių inkilus pirmasis galvoje kylantis klausimas - „O kur anga įėjimui?“. Pasirodo mažutis, vos 1,5 - 2,5 centimetrų pločio tarpelis paliekamas inkilo apačioje. Čia prikalama ilgesnė lentelė, per kurią šikšnosparniai tiesiog įropoja į inkilą.
Inkilai yra nevalomi, tad vieną pagaminus, daugiau juo rūpintis nebereikia. Net ir mažiausiame inkile gali apsigyventi bent 10, o kartais ir 40 - 50 šikšnosparnių. Tačiau nesitikėkite po balkonu įsigyti „naminių gyvūnėlių kolonijos“. Šikšnosparniai išskris vos tik pasijus, jog yra per dažnai stebimi, jiems per šilta arba inkilo „kambariokas“ kažkuo nepatiko. Šie gyvūnai dažniausiai gyvena kolonijomis ir gali persikelti gyventi ten, kur tuo metu jiems atrodo geriausia.
Pažadinimas = mirtis
Šikšnosparniai gali gyventi parkuose, miestuose, įvairiuose daugiabučių užkaboriuose. Remigijus Karpuška pademonstravo susirinkusiems plonytį tinklą, kuris buvo nuneštas arčiau Verkių parko medžių. Juo tikėtasi pagauti bent vieną šikšnosparnį ir jį parodyti smalsuoliams.
Žmones, kurie skundėsi jų namuose apsigyvenusiais šikšnosparniais specialistai ramino, jog po rugsėjo šių neklaužadų neturėtų likti.
Dalis Lietuvoje gyvenančių šikšnosparnių čia ir žiemoja sulįsdami į nenaudojamus rūsius, tunelius, bunkerius ir panašias vietas, kur laikosi pastovi, šiek tiek aukštesnė už nulinę tempaeratūra, nėra skersvėjų ir gana drėgna.
Žiemai jie užmiega sumažindami savo kūno temperatūrą – tokiu būdu jie miegodami žiemos miegu nenaudoja papildomos energijos (šikšnosparniai savo kūno temperatūrą gali keisti nuo 14 iki 40 laipsnių, priklausomai nuo oro sąlygų ir biologinio laikotarpio.
Užtat taisyklė, kad žiemojančių šikšnosparnių negalima žadinti – teisybė. Pažadintiems jiems reikia įšildyti kūną iki judėjimui reikiamos temperatūros ir tai išeikvoja maždaug mėnesiui skirtus energijos resursus. Taigi porą – tris kartus pažadintas šikšnosparnis pavasario gali nebesulaukti – jam tiesiog nebeužtenka energijos žiemai ištverti.
Uodai ar šikšnosparniai?
Lietuvos šikšnosparnių „tėvas“ Kazimieras Baranauskas aplink save subūrė tuziną susidomėjusių, kurie apibėrė gamtininką įvairiais klausimais. Vyras pasakojo, jog šikšnosparniai – senesni už žmogų. Jie žemėje – bent 60 milijonų metų. Be to, iš 60 Lietuvoje gyvenančių žinduolių rūšių, 15 – šikšnosparnių. Ir gal nereikėtų taip stipriai ant jų pykti, nes šikšnosparniai minta daugiausia uodais, kurių jau tikrai nemylime.
Beklausydami gamtininko žmonės plekšnojo sau per veidus ir nuogas kojas bei mintyse prašė, kad šikšnosparniai bent truputį sumažintų pasakojimo klausytis trukdančių kraujasiurbių skaičių.
Nors šikšnosparniai dažnai lyginami su paukščiais ar pelėmis, Kazimierui Baranauskui jie panašiausi į „primityvias beždžionėles“.
Šikšnosparniai orientuojasi skleisdami ultragarsą. Pasirodo, jie renkasi kiek skirtingo dažnio garsus bendrauti ir medžioti. Gamtininkai turi specialius tokio dažnio garsus fiksuojančius prietaisus. Kai iš prietaiso pasigirsta keistas tarškėjimas ir cypsėjimas – visi puola dairytis šalia skraidančio šikšnosparnio.
Tokiu būdu susirinkę lankytojai iš tiesų lengviau pastebėjo čia pat virš jų galvų medžiojančius šikšnosparnius.
Pamatyti juos iš arčiau buvo galima jau visai vėlai parodytame Suomijoje ir Estijoje filmuotame dokumentiniame filme.
Po jo gamtininkai konstatavo, kad į tinklus neįkliuvo nė vienas šikšnosparnis ir atsisveikino su renginio dalyviais. Vis dėlto jau nuimant tinklą jame buvo rastas rudojo ausylio jauniklis.
Spėta, kad jis tik mokėsi skraidyti.
