L. Klimka. Ką kregždė pačiauškėjo?

Gamta šuoliais atskubėjo į vasarą. Štai ir birželis – gaiviosios žalumos, ilgųjų dienų, šviesiųjų naktų mėnuo. Moksleiviams ir miestelėnams – atostogų pradžia; abiturientams, studentams ir, žinia, kaimo žmonėms – pats darbymetis. Lygiai ir kraštotyrininkams bei etnologams.

Savaitgalį praleidau kaime, tai rytmetį taip maloniai pažadino prie lango čiauškėdama kregždė. Pats žodis „kregždė“– iš garsažodžio, pavyzdžiui, sakoma: „Girdžiu kregždėjimą žydros kregždingėlės“. O ką gi norėjo pasakyti šis mielas žmogaus įnamis?

Mūsų mitologijoje kregždė, dar vadinama blezdinga, apdovanota išties išskirtinėmis savybėmis. Ji galinti skrajoti po visas metafizinio pasaulio erdves. Tikėtina, kad žvitrioji kregždutė – kažkurios mitinės būtybės įvaizdis. Štai sakoma: „Gandras parveda pavasarį, o blezdinga – šilumą“; „Dar kregždė neatlėkė – vyžų balon nemesk“; „Linksma, lyg kregždės lizde gimusi“.

Bet didžiausias paukštelio nuopelnas žmogui yra tas, kad jis atnešė ugnį į namų židinį. Buvo taip: Dievas žmogui, kad jam nebūtų Žemėje šalta, nutarė duoti ugnies. Nei rojuje, nei danguje jos nebuvo. Tada Dievas pasikvietė kovą ir įsakė jam parnešti ugnies iš pragaro. Nuskrido kovas tenai, įlėkė į vidų, ir šast prie ugniakuro. Bet pamatė jį velnias, nutvėrė ir tuoj murkt į dervos statinę – išjuodino visą. Tada Dievas pasiuntė gandrą. Jį, betykantį ugnies prie pragaro vartų, vėlgi pastebėjo velnias. Griebęs dervuotą mentę, rėžė per kuprą. Parlėkė gandras be ugnies, su juodu lopu ant nugaros. Pagaliau Dievas ugnies parnešti pasiuntė blezdingą, taigi kregždę. Toji greit greit nulėkė ir mikliai pagrobė nuodėgulį. Velnias pamatęs iš šaudyklės kad pykštels – ir perskėlė paukštelio uodegą.

Už ugnies atnešimą Dievas leido blezdingai po vienu stogu su žmogumi gyventi, o atminimui paliko jai raudoną pagurklį. Ir jeigu kas jos lizdą išdraskytų, būtų skaudžiai nubaustas. Kregždė susiieškotų žariją ir įkištų ją stogan. Dar tą nenaudėlį apleistų strazdanomis, ir visi sakytų: „Už niekšingą darbą paliko kregždėtas – šlakuota nosimi“. Bet jeigu kregždė pastogėje susitaisė lizdelį, tuos namus gaisras aplenks, – tvirtai tuo tikėta. Ir ji nepasirinks tų namų, kuriuose girdisi barniai, tvyro nesantaika.

Kitoje sakmėje pasakojama, kad kregždė nugirdusi velnius tariantis, kur paslėpti ugnį, nagi – į titnagą ir geležį. Pasakiusi paslaptį žmonėms, šie pasidarę skiltuvą. Taigi kregždė – lietuviškų sakmių Prometėjas. Ugnis sukūrė namų jaukumą, o dar ir rugio grūdą paverčia duonele kasdienine.

Pasakose kregždė atneša ne tik ugnies, bet ir gyvybės vandens. Dar kita graži sakmė apie paukštelio pagurklio spalvą. Sakoma, kad kregždė snapeliu nubraukė kraujo lašą nuo Nukryžiuotojo žaizdos. Toliau jai lekiant, tas lašelis nutiško į derlingą dirvą. Tenai iš jo išaugo rūta, kurios lapeliai savo forma panašūs į kraujo lašą. Todėl rūtomis ir apsodinami kaimo kryžiai...

Tačiau Dievo kviečiama su kitais paukščiais į talką medžių sodinti ir laistyti, kregždė neatėjo, mat buvo užsiėmusi vabzdžių gaudymu. Užtat ir dabar ji negali ilsėtis paūksmėje, o nuolat nardo ore. Tačiau puikiai mato, kas sodyboje vyksta. Ir netyli, garsiai apskelbdama:

Vyreliai, vyreliai,

Ką jūsų moterėlės dirba, dirba?

Išsivirė vienam pienely košelę –

Mugurkt, mugurkt!

Dar ir taip:

Moterėlės

Nuo vyrelių pasislėpę,

Raguolėlius gu-urkšt, gu-urkšt!

O vanagui prie sodybos pasirodžius, kregždė perspėja: Vyt, vyt, vagis, vagis! Žmogus taip pat stebi kregždžių elgseną, nes iš to galima oro permainas nuspėti. Jei kregždės pažeme skraido ar net sparnais paliečia vandens paviršių, tikrai greitai bus lietaus. Jei jos skraido būriais – lauk audros. Žinia, savo plačiomis žiomenimis gaudo museles ir mašalėlius, labai jaučiančius oro slėgį. Kur kregždžių gyvenama daugiausia – gyvenvietėse aplink Kuršmares, nes pakrančių dumble prisiveisia tuntai mašalų.

Ir ilgalaikiams orų spėjimams kregždė – geras pranašas. Pavasarį gegutei užkukavus anksčiau nei kregždėms parskridus, gero nelauk – vasara bus lietinga. Patarlė sako: „Kregždės iš namų, vasara iš laukų“. Jei jos anksti susiruošia kelionei į šiltuosius kraštus, žiema bus šalta. O jei rudenį dar ilgai užsibūna, neskuba į Afriką, ateinanti vasara bus šalta.

Iš visų migruojančių paukščių pavasarį kregždės parskrenda paskiausiai, kai ant ežerų visiškai ištirpsta ledas. Todėl sakmėse pasakojama, kad jos žiemojančios ne dausose, o po vandeniu. Rudenį pievoje susirandančios tokios žolelės, pauosto, tada sutupia ant ežero nendrių, tos ir nulinksta vandenin... Ir tik kai ledas ištirpsta, kregždės sugrįžtančios prie žmogaus sodybų; tada nustebusios klausia:

Išlėkiau – palikau pilnus kluonus,

Pilnus aruodus.

Parlėkiau – tušti kluonai,

Tušti aruodai.

Kad jie perplyštų,

Kad jie perplyštų!

Šis įdomus liaudiškas tikėjimas tikriausia dar ir iš to, kad skrisdamos į Afriką žiemoti, kregždės ilsisi ir nakvoja nendrynuose. Lietuvoje peri trys kregždžių rūšys: šelmeninė, urvinė ir langinė. Pirmoji – kaimo sodybų gyventoja, antroji – paupių erozinių skardžių, trečioji – miesto.