Ne vienas grybautojas miške atkreipė dėmesį į žvaigždės formos objektą. Tik atidžiau išstudijavus jo sandarą galima teigti, kad tai grybas. Jo lietuviškas genties vardas – žvaigždinas (sinonimas žvaigždulis; lotynų kalba – Geastrum) tiesiogiai susijęs su savita, žvaigždę primenančia, vaisiakūnio forma.
Iš pradžių žvaigždino vaisiakūniai būna rutuliški, 2-8(10) mm skersmens. Jauni vaisiakūniai netgi būna pasislėpę po žeme.
Vaisiakūnį dengia keli sluoksniai apvalkalų, vadinamų peridžiu. Vaisiakūnio viduje bręsta sporos. Sporoms subrendus išorinis peridis (egzoperidis) taisyklingai sutrūkinėja į atskiras dalis, kurios atsilošia, jų kraštai užsilenkia į viršų arba į apačią. Viduje lieka vidinio peridžio (endoperidžio) gaubiamos sporos, kurios išbyra pro viršuje atsiveriančią angelę.
Įvairių rūšių žvaigždinų egzoperidis sutrūkinėja į skirtingą skaičių dalių: tik į 4 dalis suskyla keturskiaučio žvaigždino (Geastrum quadrifidum) egzoperidis, rudojo žvaigždino (Geastrum rufescens) – į 6-7 skiautes, tuščiavidurio žvaigždino (Geastrum fimbriatum) – į 6-8 skiautes. Rudojo žvaigždino tik sutrūkinėjęs egzoperidis būna rožinio atspalvio.
Žvaigždinai yra saprotrofiniai grybai. Jų vaisiakūniai vienamečiai. Nevalgomi.
Paplitę lapuočių ir spygliuočių bei mišriuose miškuose, pasitaiko parkuose.
Keturskiautis žvaigždinas ir didysis žvaigždinas (Geastrum triplex) yra nykstantys, saugomi, įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą (4 kategorija) grybai. Nyksta dėl jų augaviečių pokyčių: medžių kirtimo, užžėlimo krūmais, miško paklotės ardymo ir kt.
Mokslininkai Geastrum genties grybus priskiria papėdgrybiams (Agaricomycetes klasei ir Geastrales eilei). Dėl savitos sandaros, sporų susidarymo vaisiakūnio viduje šie grybai skiriasi nuo papėdgrybių (visiems gerai žinomų baravykų, ūmėdžių ir kt.), todėl kai kurie mikologai linkę šiuos originalius grybus išskirti į gasteromicetų grupę.
