Puviniai prieš braškes
Pilkasis puvinys (Botrytis cinerea) arba kekeras pūdo braškes, avietes, serbentus, agrastus, žemuoges, daržoves bei dekoratyvinius augalus. Puvinys apima žiedus, žiedpumpurius, lapkočius, vaiskočius, uogų užuomazgas, lapus. Augalai puviniu gali užsikrėsti žydėjimo metu, vėliau suserga pernokusios, sužalotos uogos. Kai sausa ir karšta, iš apkrėstų žiedų gali užaugti sveikos uogos.
Kekeras labiau plinta ir daugiau žalos padaro lietingą vasarą. Ant grybais užpultų nokstančių uogų atsiranda rudų minkštų dėmių, kurios greitai plečiasi, apima visą uogą ir šlapiai supūdo. Vėliau uogas aptraukia purūs pilki grybienos ir konidijų pelėsiai. Konidijas platina vėjas ir lietus. Puvinys gali greitai apimti ir nuskintas uogas, jeigu tarp jų yra pūvančių. Pūdamos uogos traukiasi, kietėja ir virsta „mumijomis“. Pilkasis kekeras žiemoja sergančiuose augaluose ir jų liekanose.
Apsauga. Sodinti atsparias pilkajam puviniui braškes, nesodinti jų žemose, įmirkstančiose vietose, laikytis sėjomainos. Braškyną mulčiuoti, ravėti, nepertręšti azoto trąšomis. Žydinčias braškes tris keturis kartus purkšti fungicidais.
Monilijų klastos
Kaulavaisinių monilioze (Monilinia laxa, M. fructigena) serga vyšnios, trešnės, abrikosai, slyvos. Moniliozinė degligė (M. laxa) išryškėja pavasarį – ruduoja, džiūva žiedynai, besiskleidžiantys lapai ir ūgliai. Sergantys pumpurai, žiedai ir lapai lieka kaboti ant vaismedžių. Pirmiausia liga pastebima ant vyšnių ir abrikosų. Vaismedžiai atrodo lyg apšalę ar apdeginti. Kartais drėgnu oru ant nudžiūvusių žiedų ir lapų susidaro pilkšvų dulkingų konidijų karpučių.
Vasarą konidijos apkrečia kitus lapus. Monilijos (M. fructigena) užpuola nokstančius mechaniškai arba vabzdžių pažeistus vaisius. Ant vaisių atsiranda nedidelių rudų puvinio dėmių, jos didėja ir apima visą vaisių. Jų paviršiuje atsiranda pilkai rusvų, dulkingų, netvarkingai susitelkusių konidijų karpučių. Dalis sergančių vaisių nukrinta, kiti virsta „mumijomis“. Liga plinta ir tarp nuskintų, vežamų ar laikomų vaisių. Senų ligotų šakučių žievės sueižėja, teka lipai. Grybiena žiemoja sergančiose šakutėse ir vaisių „mumijose“. Vyšnioms žydint auga naujos konidijos. Šaltas ir drėgnas oras žydint kaulavaisiams – pagrindinė sąlyga plisti infekcijai. Sporas platina vėjas, lietus, vabzdžiai.
Apsauga. Išpjaustyti ir sunaikinti sergančius ūglius ir šakutes. Po žiemos atsiradusias žaizdas, iš kurių teka lipai, išvalyti, dezinfekuoti, aptepti. Anksti pavasarį ir nuėmus derlių purkšti vario grupės fungicidais.
Serbentų problemos
Serbentų degulių (Pseudopeziza ribis) aptinkama ant serbentų ir agrastų lapų, vaiskočių, vaisių, jaunų ūglių. Ant lapų vasarą pasirodo smulkių kampuotų arba apskritų dėmelių. Vėliau jos pajuoduoja, blizga. Smarkiai pažeisti lapai ruduoja, džiūva, susisuka ir nukrinta. Ant lapkočių, vaiskočių ir vaisių dėmelės būna nedidelės, juodos, panašios į musių išskyras. Gali nudžiūti ūgliai ir šakos. Uogos lėtai noksta, būna kietos, neskanios. Sergantys krūmai žiemą gali nušalti. Ligos sukėlėjų grybiena žiemoja nukritusiuose lapuose ir nesveikuose ūgliuose. Sporas platina vėjas, lietus, vabzdžiai. Deguliai labai žalingi drėgnu ir vėsiu oru.
Apsauga. Prieš žydėjimą tris keturis kartus purkšti fungicidais.
Serbentų tamsiąja miltlige (Sphaerotheca mors – uvae) sergančių serbentų ir agrastų jauni ūgliai, lapai ir uogos apsitraukia pilkšvomis, retomis, miltuotomis apnašomis. Sendama grybiena sutankėja, paruduoja. Sergantys lapai susisuka ir nukrinta, ūgliai deformuojasi, o žiemą nušąla.
Uogos lėtai noksta, netinka maistui, susprogsta ir nukrinta. Grybienos veltinyje užauga tamsiai rudų rutuliškų grybų kleistotecių, kurie žiemoja nukritusiuose lapuose, uogose, ant ūglių. Liga labiausiai plinta, kai būna 90–100 proc. santykinė oro drėgmė ir 17–28 OC temperatūros šiluma, kai uogakrūmiai pertręšti azoto trąšomis.
Apsauga. Auginti atsparesnių miltligei veislių serbentus. Purkšti sisteminiais fungicidais: pirmą kartą – prieš žydėjimą, vėliau – kas 10–14 dienų ir vieną du kartus nuėmus derlių. Veiksminga laiku genėti ir tręšti krūmus, bet pertręšti azoto trąšomis vaiskrūmiai serga dar labiau.
Persikų ir abrikosų tafrinozė
Amarų pažeidimai dažnai painiojami su persikų ir abrikosų tafrinoze, kurią sukelia Taphrina deformans (Berk.) Tul. grybai. Tai viena žalingiausių ligų. Jos požymių pastebima anksti pavasarį, kai susprogsta pirmieji lapeliai. Jie garbanojasi, tampa šviesiai žali ar gelsvai rausvi, vėliau tamsiai raudoni, sustorėja, praranda elastingumą, lūžta, kraiposi. Labai ligoti lapai greitai nudžiūva ir nukrinta, medeliai vasaros viduryje styro plikomis šakomis. Po to nukrinta vaisių užuomazgos, o likusios nesunoksta.
Medžiai nebeauga, o žiemą apšąla arba visai žūva. Ligos sukėlėjai apima ir ūglius, o kartais ir vaisius. Pažeisti vaisiai būna nelygūs, dažnai susproginėja, ūgliai sustorėja, išsiklaipo. Maždaug po dviejų savaičių apatinėse lapų pusėse susidaro pilkšvų vaškinių grybų askosporų sluoksnių. Jais grybai dauginasi. Askosporos peržiemoja tarp pumpurų žvynelių, ant medžių likusiuose sudžiūvusių lapų gniužulėliuose, nukritusiuose lapuose. Ligai plisti palankūs drėgni ir vėsūs pavasario orai.
Apsauga. Anksti pavasarį ir vėliau per vegetaciją genėti bei naikinti sergančius ūglius. Iki pumpurų brinkimo purkšti vario preparatais: 3 proc. boro skiediniu, 0,5 proc. čempionu (vario hidroksidu) ar kitais. Po žydėjimo ir vėliau kas 12–14 dienų du tris kartus purkšti 0,1 proc. efektoriumi, 0,05 proc. topazu. Lenkijoje ir kitur abrikosai purškiami 0,15 proc. topsinu, kaptanu, merpanu. Rudenį, krintant lapams, purkšti vario preparatais arba topsinu. Tai saugo ir nuo bakterinių ligų.
