Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedros vedėjas Arūnas Vaicekauskas GRYNAS.lt atkreipė dėmesį, kad nėra tikslios datos, kada ateina pusiaužiemis. Jis dažnai skaičiuojamas tarp šv. Petro ir Povilo atsivertimo (sausio 25-osios) ir vasario 2 dienos.

„Jokių ypatingų apeigų tą dieną nebūdavo. Buvo tik orų spėjimai antrai žiemos pusei. Mūsų saulės kalendorius įdomus tuo, kad yra išlaikęs paties seniausio sezoninio kalendoriaus pėdsakus, kai laikas buvo įvardijamas atsižvelgiant į gamtos procesus. Žiemos laikas buvo įrėminamas meškos elgesiu. Per šv. Andriejų (lapkričio 29-ąją) meška eina žiemos miego, o kovo 25-ąją per Gandrines meška keliasi. Buvo tikima, kad meška sausio 25 dieną išlenda iš savo urvo, apsidairo ir jeigu tą dieną pamatanti savo šešėlį, lenda atgal ir atsigulusi ant kito šono vėl užmiega“, - dėstė etnologas. 

Jo teigimu, anksčiau pagal meškos atsikėlimą buvo buriami ir ateities orai. Jeigu sausio 25-ąją šąla, antra žiemos pusė bus žiemiška ir šalta. Jeigu tą dieną yra darganota, atlydys ar apsiniaukę – oras bus nežiemiškas.

„Tokį tikėjimą turi visos Europos tautos. Kadangi meškos išnyko Lietuvoje pakankamai anksti – XIX a. pabaigoje, jas pamažu pradeda keisti barsukas. Galima sutikti tokius tikėjimus, kad barsukas išlenda iš urvo. Amerikoje tą dieną minima švilpiko diena. Ta pati tradicija perkeliavusi per įvairius kraštus prisitaiko prie vietinių aplinkybių“, - pasakojo A. Vaicekauskas.
Barsukas

Atgyja gyvatės, gali mirti žmonės

Liaudies tikėjimuose buvo manyta, kad šią dieną gyvatės atgyja ir iš girių šliaužia į namus, avilyje pradeda vaikščioti bitės. Kartais būdavo sakoma, kad jeigu sausio 25-ąją bus debesuota - tais metais mirs daug žmonių. Jeigu lyja ar sninga - būsiąs didelis brangymetis, nes javai supus, o jei smarkus vėjas pučia, tarp žmonių galintys kilti dideli neramumai.
Etnologas A. Vaicekauskas
Kadangi meškos išnyko Lietuvoje pakankamai anksti – XIX a. pabaigoje, jas pamažu pradeda keisti barsukas. Galima sutikti tokius tikėjimus, kad barsukas išlenda iš urvo. Amerikoje tą dieną minima švilpiko diena. Ta pati tradicija perkeliavusi per įvairius kraštus prisitaiko prie vietinių aplinkybių.

Kai kur Šv. Pauliaus atsivertimo diena dar vadinta kirmėline. Ši diena siejasi su senovine pagoniškąja Kirmių švente, kai prie vaišių stalo buvo kviečiami naminiai žalčiai tam, kad, visų valgių paragaudami, juos pakrikštytų, vadinasi, palaimintų žmonių naujųjų metų darbus ir jų vaisius.

Sausio 25-ąją galiojo ir įvairūs draudimai. Kaip sakė etnologas A. Vaicekauskas, tai daugiausiai buvo susiję su įsitikinimu, kad dirbti įvairius ūkio darbus per šventes nedera.

Palangiškiai žemaičiai vengė tądien iš miško malkų vežtis, kad kartu neparsivežtų kirminų, kurie paskui visus metus nuo lubų į dubenį krisią. Tą dieną ir vilnų neverpė, jų nekaršdavo, kad vasarą kandys drabužių nesuėstų. 

Varėniškiai dzūkai sausio 25-ąją bulvių nevalgydavo, kad jos vasarą nekirmytų. Priekuliškiai Šv. Pauliaus dieną vengė bet ką su kirviu dirbti, gręžti, sukti, vis bijodamiesi kandžių. Žemaičiai tądien būtinai papurtydavo sodo obelis, taip žadindami jas iš žiemos miego. Tikėjo tada būsiant didesnį obuolių derlių.