Mikologė: miesčioniui patarti, kaip rasti baravykų – neįmanoma

Po praėjusio savaitgalio pasipylė pranešimų apie kai kuriose Lietuvos vietose gausiai užderėjusius baravykus. Tiesa iš Dzūkijos ir grybų sostinės – Varėnos tokių naujienų būta mažiau, baravykais džiaugėsi Kauno ir Vilniaus rajonų gyventojai.

Po daug dėmesio sulaukusio straipsnio apie gausų – apie 500 vienetų siekusį baravykų laimikį Kaišiadorių rajone, žmonės itin aršiai ginčijosi, kaip reikėtų grybauti – grybus nupjauti, išrauti, ar tiesiog išsukti iš žemės. Taip pat svarstyta, kur geriausia jų ieškoti.

Tačiau Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Jurga Motiejūnaitė teigia, jog tai, kokiu būdu grybausite visiškai neturi įtakos būsimam miško „derliui“ kitais ar dar kitais metais.

„Jokio skirtumo. Svarbiausia – nekapstyti žemės ir neardyti samanų dangos, per smarkiai neištrypti jų. O ar pjausi, ar rausi – jokio skirtumo“, - pataria pašnekovė.

Gausų baravykų augimą paskatino atvėsę ir lietingi orai – kol dauguma atostogautojų susiraukę dairėsi pro langus į niekaip neprašviesėjantį dangų, grybavimo mėgėjai trynė rankas.

„Baravykai yra mikoriziniai grybai. Jiems svarbiausia – drėgmė ir ne per aukšta temperatūra. Turi įtakos ir miško amžius, medžiai. Visgi vaisiakūnių pasirodymui didžiausią įtaką turi klimatinės sąlygos. Ir dar pačių grybų pikai arba žemumos, pramečiavimas“, - kalbėjo mokslininkė.

Ji mano, kad miesto gyventojams baravykų paieška, bent jau pirmaisiais grybavimo metais, primins loteriją.

„Reikia pažinoti ir suprasti mišką. Miesčioniui patarti, kaip rasti baravykų – praktiškai neįmanoma. Pamėginkite paklausti dzūko, kuris visą gyvenimą grybauja ir žino savo vietas: „Kur rasti baravykų?“. Manau, jis net norėdamas jums nepasakys. Jis tiesiog tas vietas nujaučia iš daugybės požymių. Iš patirties, iš pažinimo, iš suvokimo“, - dėstė mikologė.

Taip pat tie, kas užeina baravykais ruduojančią miško vietovę negali tikėtis atradę „aukso gyslą“. Baravykų derlius kasmet svyruoja.

„Tai yra sudėtingi procesai. Jeigu bus prastas laikas, tai toje vietoje, kur radote šiemet, kitais metais galite apskritai nieko nerasti. Jei bus labai geros sąlygos, greičiausiai rasite, bet šiek tiek mažiau. Arba gerokai mažiau... Čia, žinote, gamtinis objektas. Jis priklauso nuo tiek daug dalykų, - kalbėjo dr. J. Motiejūnaitė. - Organizmas kasmet negali skirti tiek daug resursų reprodukcijai. O grybas yra kas? Visos tos grybienos, kurios mes nematome, reprodukcija. Išauginti vaisiakūnį, taip pat, kaip ir mėlynei uogą, organizmui kainuoja daug. Tad gamtos dėsnis – jie negali kasmet gausiai derėti“.

Mikologė pritarė kai kurių komentatorių nuomonei, jog radus itin baravykais turtingą vietą, arba sukirmijusių grybų, juos reikėtų palikti – neišpjauti, nenuspardyti.

„Vaisiakūniai ne mums surinkti užauga. Kas tai yra  vaisiakūniai? Jie skirti paskleisti sporas, tai yra, kad atsinaujintų grybo genetinė medžiaga. Tad jei paliekam seną baravyką ramiai išaugti, išbarstyti sporas, tai yra labai sveika, paliekame kažkiek jo ir gamtai“, - kalbėjo dr. J. Motiejūnaitė.