Anot Aplinkos viceministro Lino Jonausko, pirmas įžuvinimo etapas turėtų įvykti pavasarį. Už 350 tūkst. litų bus skelbiamas konkursas ir perkamos metinukės žuvytės.
„Įžuvinti galima du kartus per metus – pavasarį ir rudenį. Pavasarį skelbsime ir kitus konkursus, dar nesame apsisprendę, bet matyt bus trys etapai. Bandysime konkursą visiems trims etapams paskelbti vienu metu, nes viešieji pirkimai gali užtrukti. Idealiausia būtų, jeigu gegužės mėnesio pradžioje galėtume, kad ir už visą milijoną įžuvinti visus ežerus“, - pasakojo L. Jonauskas.
Kiek konkrečiai žuvų ketinama paleisti į vandens telkinius, kol kas nežinoma. Tai priklausys nuo rinkos kainų. Jeigu per konkursą pavyks išsiderėti mažesnes kainas, atitinkamai bus galima įsigyti ir daugiau žuvų.
Kokios žuvys bus įžuvinamos?
„Tai bus lydekos, sterkai, šamai, lynai, baltieji amūrai ir margieji plačiakakčiai. Šios žuvys bus įleistos į didžiuosius vandens telkinius, kurie nėra nuomojami“, - vardijo viceministras.
Žuvų padaugės Kauno ir Elektrėnų mariose, Dysnų, Platelių, Sartų, Galuonio, Vievio, Riešės, Želvos, Obelijos, Asvejos, Galvės, Amalvo, Jiezno, Grūdos ir kituose ežeruose.
GRYNAS.lt plačiau supažindina su kiekviena iš šių žuvų:
Plėšri lydekžuvių būrio žuvis. Gyvena 7-10 metus. Žuvienoje yra tik 2-3 % riebalų, todėl ji tinka dietiniam maistui. Lietuvoje paplitusi upėse ir ežeruose. Paprastai sugaunama 30-60 cm ilgio, 0,3-2,5 kg. Mėgsta stovintį ar lėtai tekantį vandenį ir gilias tankiai apžėlusias vietas.
Didžiausia Lietuvos vidaus vandenyse gyvenanti ešeržuvių būriui priskiriama žuvis. Starkiai - reiklūs didesniam, vandenyje ištirpusio deguonies kiekiui, todėl dažniau aptinkami tose vietose, kur dugnas kietas ( akmenuotas, žvirgždėtas ar bent smėlėtas), vengia dumblėtų dugno ruožų. Upėse laikosi pagrindinėse ir ramesnėse srovių sandūrose, beveik visada ties vagos šlaitais, tačiau retkarčiais sutinkami ir srauniose vietose.
Šaminių šeimos žuvis, panaši į vėgėlę. Lietuvoje dažna žuvis, gyvena gėluose vandenyse.Šamai mėgsta gilias ir ramias vietas; jie apsigyvena duobėse arba tarp akmenų bei į vandenį suvirtusių medžių.
Karpžuvių žuvis, priklausanti karpinių šeimai. Paplitęs Lietuvos ežeruose ir upėse. Dažna verslinė
žuvis. Paprastai sugaunama 30-35 cm, 0,5- 1 kg.
Karpžuvių žuvis, priklausanti karpinių šeimai. Gali užaugti iki 1,2 m ir sverti iki 30 kg, tačiau įprastai sugaunami 60–80 cm ilgio ir 4–8 kg masės. Natūraliai paplitęs Pietryčių Azijoje – Amūro baseine ir Kinijoje. Introdukuotas Lietuvos vandenyse nuo 1962. Rūšis reta, veisiama žuvivaisos įmonėse.
Karpžuvių žuvis, priklausanti karpinių šeimai. Žuvis gali sverti iki 20 kg. Natūraliai paplitęs Pietryčių Azijoje. Lietuvoje labai reta, introdukuota rūšis.
Žuvų rūšis padėjo pasirinkti mokslininkai
„Mokslininkai yra paskaičiavę, kad kitų rūšių žuvų, tokių kaip karšiai ar karosai ištekliai Lietuvos vandenyse yra sąlyginai dideli, palyginus juos su plėšriųjų žuvų ištekliais. Ko labiausiai trūksta - atsižvelgėme į mokslininkų rekomendacijas. Daugiausiai reikia lydekų, sterkų, šamų ir kitų žuvų, kurios yra mažiau paplitusios“, - žuvų atrankos kriterijus įvardijo L. Jonauskas.
Jis pabrėžė, kad svarstant įžuvinimo klausimus buvo atsižvelgta į mokslininkų suskirstytas ežerų kategorijas. Vieni ežerai labiau palankūs lydekoms, kiti sterkams ir pan. Pagal tai ir planuojama vykdyti žuvų jauniklių paleidimą į Lietuvos ežerus.
„Jeigu ežeras yra palankus sterkams, būtų nelogiška į tokį ežerą leisti tas rūšis, kurios negalės prisitaikyti ir būti produktyvios“, - vieną iš pavyzdžių pateikė viceministras.
Svarbu ne tik procesas, bet ir rezultato įvertinimas
Žuvų ištekliams nebūtų būtinybės sulaukti žmonių pagalbos ir gauti įžuvinimo injekciją, jeigu žmogus nevartotų žuvies tiek, kiek dabar jos vartoja. Tokią nuomonę GRYNAS.lt išdėstė VU docentas, ežerų tyrėjas E. Bukelskis.
„Mūsų naudojimas yra tikrai labai intensyvus ir daro didelį poveikį žuvims. Jeigu palygintume su Lenkija, Skandinavija ar Vokietija, kur žvejys mėgėjas, pasigavęs žuvį, dažniausiai ją nufotografuoja ir paleidžia, mūsų požiūris kol kas yra toks – pasigavę žuvį, nešamės ją namo kaip maistą. Vadinasi žuvis iš vandens telkinio dingsta. Tokiu atveju valstybė įsipareigoja atkurti vandens telkinių žuvų išteklius“, - aiškino pašnekovas.
„Jeigu Lietuvoje kasmet žvejoja kažkur apie 100-150 tūkst. žvejų ir jie kiekvienas sumoka po 50 litų – tai tikrai nėra menka suma. Jeigu šias lėšas paskirsime įžuvinimui, gamtos apsaugos struktūros stiprinimui, moksliniams tyrimams, tada pasieksime vieną kartą pagaliau rezultatą, kurio visi nori daugybę metų“, - dėstė E. Bukelskis.
Įžuvinant, anot specialisto, pirmiausia reikalinga tam tikra kvalifikacija – supratimas, kaip tai reikia padaryti. „Reikia juk ir temperatūrą suvienodinti, žinoti, kur žuvį paleisti... Jeigu išpilsime į vieną vietą lydekas – jos yra kanibalės, suris kitas žuvis. Taip nieko nepasieksime. Todėl turi būti labai gerai apgalvotos strategijos – kaip darbas turi būti padarytas. Iki šiol sakydavome – štai įžuvinome. Na ir kas iš to, kad supylėme milijoną lervučių ar kitų žuvyčių, jeigu jos nedavė efekto? Vienas iš svarbiausių tikslų šiandien turėtų būti tas, kad galėtume moksliškai pasakyti, koks efektas buvo pasiektas“, - savo nuomonę dėstė E. Bukelskis.
Jo teigimu, jei įžuvinimas bus atliekamas netinkamai galima ne tik, kad nepadėti gamtai, bet dar ir paleisti pinigus vėjais: „Nežinant problemos sprendimo būdo, ko gero, gamtai mes absoliučiai nepadedame, tai tėra pinigų išmetimas į vandenį“. Dėl to, pašnekovo teigimu, darbą atlikus būtina jį įvertinti.
„Jeigu žuvis bus atvežta nekokybiška, bus suleista ne tuo metu, netinkamoje vietoje, kokia prasmė tokį darbą daryti? Toks pinigų išmetimas į balą niekam nenaudingas, ypač Lietuvai. Šiuo metu mes nesiekiame įžuvinamo kiekio, norime pasiekti rezultato, kad žuvų turėtume visi“.
