Kapitono Johno Bennetto teigimu, gigantiško kalmaro patelė svėrė 350 kg ir buvo labai didelė – trumpiausio čiuptuvo (jų iš viso – 8) ilgis siekė daugiau nei 1 metrą. Vieno rečiausiai sužvejojamų gyvūnų egzempliorius net 8 mėn. buvo šaldomas, kol prieš kelias dienas ilgai lauktą šansą ištirti gigantiško gyvio anatomiją gavo Naujosios Zelandijos mokslininkai.
„Šis egzempliorius – didžiulis ir labai gražus, - kalbėjo tyrimui vadovavusi Oklando technologijų universiteto (N. Zelandija) kalmarų tyrėja Kat Bolstad. – Jis išsaugotas visiškai sveikas. Mums galimybė ištirti šį individą yra beprecedentė.“
Kapitonui sekasi su gigantiškaisiais kalmarais
„Dar labiau nudžiugom supratę, kad tai – patelė, kurios organizme yra kiaušinėlių", - tęsė kalmarų tyrinėtoja K. Bolstad. – Asmeniškai man tokio didelio kalmaro dar neteko matyti.“
Gigantiškieji kalmarai išauga iki 4-5 metrų ilgio (neskaičiuojant čiuptuvų ilgio), o sveria iki 0,5 tonos. Įdomu tai, kad šie kalmarai, kaip ir kiti gentainiai bei aštuonkojai, turi tris širdis: viena varinėja kraują po kūną, o kitos dvi skirtos gyvio žiaunoms.
Šis gyvis, manoma, turėtų būti 3,5 metro ilgio.
Žvejybinio laivo „San Aspiring“ kapitonas J. Bennettas šiuo laivu yra pagavęs jau du rekordinio dydžio gigantiškuosius kalmarus. Pirmasis užkibo prieš 7 metus – jis eksponuojamas N. Zelandijos nacionaliniame muziejuje. Kapitonas teigė nepamiršęs, kiek daug džiaugsmo jo šalyje suteikė sužvejotas pirmasis egzempliorius, tad užkibus antrajam, nutarė jį paaukoti mokslo tyrimams.
Dėl šių gyvių sklinda žvejų legendos
„Kai parvilkome, kalmaras dar buvo gyvas ir tebelaikė jauką, - prisimena J. Bennettas. – Didžiulė masė vandenyje. Tie kalmarai – milžiniški, jų skraistės sklidinos vandens. Nepaprastas reginys."
N. Zelandijos nacionalinio muziejaus kuratorė Susan Waugh pasakojo, kad mokslininkai tikisi nustatyti šio gigantiško gyvio vietą vandenynų pasaulio mitybos grandinėje, išsiaiškinti genetinių variacijų sklaidą skirtingų rūšių populiacijose bei sužinoti svarbiausius dalykus apie kolosalaus dydžio kalmarų gyvenimą ir mirtį. Jos teigimu, tyrėjai planuoja ir toliau tyrinėti didžiulį galvakojį – ir tik vėliau bus sprendžiama, ar jį galima eksponuoti.
K. Bolstad teigimu, gigantiškuosius kalmarus neretai medžioja kašalotai. Dažnai nutinka taip, kad jie su grobiu pažaidžia, o tai gali būti pagrindas senovės jūrininkų mitams apie epinius jūrų pabaisų mūšius.
