Selekcininkams ir sodininkams išvedus naujas abrikosų ir persikų veisles bei aklimatizavus jas augti atšiauriomis sąlygomis, abrikosai ir persikai pradėti auginti Lietuvoje, Latvijoje, Kanadoje ir kitose šaltesnio klimato šalyse.
Kelia nusistebėjimą
Pasak Kauno rajone, Babtuose, esančio „Sodaitytės“ medelyno įkūrėjos Danutės Manarkienės, sibirinių ir mandžūrinių abrikosų veislės ištveria net 45 laipsnių šaltį. „Deja, esant atšiauresnėms sąlygoms, sumažėja šių vaismedžių gyvenimo trukmė. Palankiomis sąlygomis abrikosai gali augti iki 100 metų, persikai – iki 50-ies, Lenkijoje jų gyvavimo trukmė yra maždaug 15–20 metų. Mūsų sode seniausias abrikosas jau auga 18 metų. Dera jis kuo puikiausiai“, – sakė pašnekovė.
Prekiaudama mugėse ji ne kartą girdėjo žmones besistebint žydinčiais abrikosais ar persikais.
„Negaliu užmiršti, kaip garbaus amžiaus dzūkė persiką pavadino „gražia gėliuke“. Beveik prieš du dešimtmečius šie augalai buvo retenybė Lietuvoje. Dar labiau nustebo moteris, kad šis „dzyvų dzyvas“ yra ne kambarinis, o toks pats sodo augalas kaip obelis , slyva ar kriaušė, – linksmai pasakojo Danutė. – Ar tikrai Lietuvoje auga persikai ir abrikosai? Į šį klausimą atsakinėju iki šiol. Ne vienas smalsuolis vis atvyksta vasarą į Babtus, kad savo akimis pamatytų, jog šie vaismedžiai puikiai pas mus auga ir dera. Kaip, beje, ir visoje Lietuvoje. Tik reikia parinkti tinkamas veisles, o ne sodinti nežinia, iš kur pirktų, ir neaiškios veislės augalų.“
Nekaprizingos veislės
Manoma, kad abrikosai ir persikai yra kilę iš Kinijos ir Vidurinės Azijos. Dabartiniu metu jie paplitę po visą pasaulį. Europoje jų daug auginama Italijoje, Prancūzijoje, Graikijoje.
Paklausta, ką labiau verta sodinti, kas atsparesnis, ilgametę šių augalų auginimo patirtį turinti D.Manarkienė tikino, kad geriau rinktis abrikosus, ypač jų veislę ‘Triumf Severnyj‘. „Tai rusiška veislė, išvesta Voroneže. Laikoma pačia tinkamiausia veisle Rusijos nejuodžemio zonai. Apie šią veislę parašyta ne viena rusų mokslininkų selekcininkų disertacija. Po praėjusių dviejų ekstremalių žiemų Lietuvoje šios veislės abrikosai išsilaikė gerai. Labiau nukentėjo neatsparesnių veislių persikai – nemažai jų visai žuvo, o išlikusieji davė derlių, nors žiema buvo šalta ir gili. Nekaprizingos, šalčiui atsparios šios persikų veislės: ‘Velvet‘, ‘Maira‘, ‘Viktors‘, ‘Doneckij bielyj‘, ‘Dniepr‘, – vardijo sodininkė.
Prie pietinės namo sienos
Svarbu žinoti, kad net ir geriausių veislių sodinukus labai neigiamai veikia per didelė drėgmė, ypač – aukšti gruntiniai vandenys. Netinka rūgščios, pelkėtos, gryno smėlio ar labai sunkaus molio dirvos. Pajūryje šiems augalams sunkiau išlikti dėl dažnų atodrėkių. Vaismedžiai tuomet pradeda brinkinti pumpurus, o staiga sugrįžę šalčiai juos nušaldo – pirmiausia pakenkdami žiedų užuomazgoms. Visa laimė, kad jautresniais laikomi persikai, net ir stipriai apšalę, turi savybę gana lengvai atkurti žuvusius audinius.
„Įtakos išlikimui po žiemos turės ir kiti veiksniai: poskiepis, praėjusios vasaros derlius, dideli temperatūrų svyravimai. Sodinant ir auginant tiek persikus, tiek abrikosus, vertėtų prisiminti, kad jie mėgsta šviesą: aktyviai veikiami saulės šie augalai geriau auga, vystosi, krauna pumpurus. Mums derėtų pasimokyti iš švedų, kurie persikus sodina prie pat pietinės namo sienos, maždaug 15–25 cm atstumu, ir formuoja vėduoklės formos vainiką, – pasakojo pašnekovė. – Rekomenduojama, ypač persikus, sodinti pavasarį – jie lengviau prigyja, mažesnė tikimybė, kad žiema medeliai iššals. Ūgtelėjęs per vasarą sodinukas sustiprėja, pasiruošia žiemoti.“
Vis dėlto pati sodininkė vertina ir rudeninį sodinimą spalio pabaigoje ar net lapkričio pradžioje, kol dirva dar neužšalus. Rudenį pasodinti medžiai, anot D.Manarkienės, ypač jei tai nauja, neišbandyta veislė, iškart laiko žiemojimo testą. Jei jį išlaiko, auga sparčiau, nei būtų pasodinti pavasarį.
Persikų ir abrikosų paruošimas žiemoti
Rudenį sodinant vaismedžius, ypač kaulavaisius, būtina rūpestingai juos paruošti žiemoti. Pradžioje jie turi gauti šaltuko (iki 5–10 laipsnių šalčio), kuris augalams tikrai nepakenks. Kai dirvos paviršiuje bus gruodas, ant šaknų uždėkite eglišakių. Galima užpilti kibirą pjuvenų, medžio drožlių, durpių. Augalo kamienėlį rekomenduojama aprišti – jis taip pat bus apsaugotas nuo šalčio. Tam tiks eglišakės. Tačiau taip šildant sodinuką būtina pririšti prie vieno ar dviejų kuolų, nes medelis gali išgriūti. Kamienui aprišti tiks gofruotas popierius, nendrės, netgi geras glėbys vasarą darže augusių krapų stiebų. Suaugusių persikų šaknis žiemai irgi reikia pridengti, nes mūsų žiemos dažnai būna besniegės. Pavasariop sodinukams tenka ištverti didelius dienos ir nakties temperatūrų pokyčius. Dėl to pradeda trūkinėti kamieno žievė. Ypač tai pastebima prie šaknų kakliuko. Todėl rekomenduojama nubalinti sodo medžių kamienus rudenį, nelaukiant pavasario. Laiku atlikę šį darbą, ypač kai ruduo ilgas, pavasarį džiaugsitės sveikais persikų ar abrikosų kamienais. Dar nevėlu augalus profilaktiškai nupurkšti 5–7 proc. karbamido tirpalu – tai apsaugos juos nuo ligų. Šalia medelių į vamzdelius prikiškite nuodų graužikams. Vamzdelius galima pasidaryti iš plastikinių butelių, nupjovus jų galus. Nuodus suvynioję į laikraštį, įkiškite į tokio nupjauto butelio vidų. Ypač lengvai šį masalą, jei jis paslėptas po sausos žolės kuokšteliu, randa pelės.
