Vidurvasarį, kai Nemunas jau buvos smarkiai nusekęs, viena gražiausių Pietų Lietuvos upių vadinama Baltoji Ančia, itin mėgiama baidarininkų, neblogai sugebėjo atsilaikyti prieš sausrą, nes išteka iš didelio Ančios ežero. Bet paskutinėmis rugpjūčio dienomis ir ji pasidavė – vandens sparčiai pradėjo mažėti, tėkmė sulėtėjo, o kai kuriose atkarpose visai sustojo. Vandens dar neseniai skalauti lieptai, prieplaukos ir alksnių šaknys atsidūrė sausumoje.
Baidarių nuomotojai dar guodžiasi, kad vandens liko Baltosios Ančios tvenkinyje. Dzūkijos ežerų ir pelkių pakrantėse nesunku pastebėti, kad vanduo atsitraukė bent per du – tris metrus. Pavyzdžiui, Šadžiūnų pelkės, esančios Vakariniame Ilgio ežero gale, jau visiškai baigia išdžiūti.
Veisiejų miškų urėdija prie miško keliukų stato specialius ženklus, įspėjančius, kad miške lankytis draudžiama, nors be papildomo paaiškinimo ne visi į gamtą išsiruošę turistai supranta, jog draudimas sumanytas dėl sausros padidėjus gaisrų pavojui.
