Jei oras geras, šiose vietose - daug vilniečių porelių, šeimų, vaikų, pavienių svajotojų. Tikėtina, kad ir aš, stovintis srovėję ar svirduliuojantis su „botagu“ rankose per rėvų akmenis esu matomas.
Ties Belmontu Vilnelė teka didelėmis kilpomis, kurioje išnyksite kelioms valandoms. Upė čia nepaprastai žaisminga ir nuolat kintanti. Kaip ir kraštovaizdis aplink. Jei žvejodamas gebate susitelkti ne tik į žuvis, tai turbūt vaizdingiausias Vilnelės žemupio ruožas. Vandens srovė staigiais posūkiais krypsta tai kairėn, tai dešinėn išsigrauždama stačių kalvų šlaituose smėlėtas, kvapą gniaužiančias atodangas. Daugeliui žinoma, bet vis vien abejingų nepaliekanti Pučkorių atodanga, aukščiausias Lietuvoje 65 m. skardis (nors kauniečiai su tuo nesutinka ir pirštu baksnoja į Jiesios Rokų atodangą).
Keliaudami Vilnios paupiu aukštyn tikrai aptiksite ir keletą kitų, ne mažiau vaizdingų, gal net jaukesnių, nes ne tokių baugių atodangėlių.
Jei oras geras, tai gali būti žvejyba, į kurią mielai vyks ir jūsų namiškiai. Juk kol jūs „kankinsitės“ paupiuose, artimieji ar nežvejojantys draugai gali smagiai leisti laiką pramogų komplekse, gėrėtis gamta ir domėtis istorija keliaudami Pučkorių pažintiniu taku. Jūsų pačių patogumui sudariau šios atkarpos Vilnelės žemėlapį, į kurį gaustai sutalpinau savo keliametį patyrimą ir šios atkarpos matymą.
Skubu neprašytas atskirsti kritikams, kurie teigs, kad negalima visiems pirštu parodyti, kur gyvena žuvys, taip jų greitai nebeliks. Galvoju, kad viskas yra kiek kitaip. Kuo daugiau kultūringų meškeriotojų, bent jau per mažas žuvis paleidžiančių atgal į upę, tuo mažiau žmonių, kurie jas visas krauna į prekybos centro maišą ir gabena namo žuvienei virti. Beje, tokie, kuriems lašišinių žuvų mailius – duona kasdieninė ir patys gerai žino, kur jų rasti. Tad sąmoningiems ir gamtą tausojantiems meškeriotojams siūlau savo pamėgtą kelionės maršrutą:
2. Eime prieš srovę ir palei upę sukame dešinėn, aptinkame stiprią rėvą. Visai pravartu rasti kur perbristi, nes kairys upės krantas priekyje kaipmat pavirs stačiu kalnu ir nepraeinama atodanga. Rasime taisyklingos linijos slenkstuką, ir aukščiau jo perspektyvų ramesnės ir gilesnė upės ruožą. Būtinai čia išbandykite savo laimę.
3. Priekyje, palei upe pasisukę kairėn, išvysime tiesų poros šimtų metrų tolygios, plačios, bet gana seklios upės atkarpą. Vasarą mėgstu ją aplenkti – čia gausiai auga gražios ištįsusios žolės. Deja, visai nesmagios bristi. Kita vertus, priekrantėse gausu pagilėjimų, medžių šakų ir virtuolių sukurtų slėptuvių. Visgi, jau nuo šios vietos pradedu svajoti apie prie atodangos manęs laukiančias duobes ir skubėdamas iškeičiu upės dugną į greta einantį pažintinį taką.
4. Pučkorių atodanga! Privalu pakelti galvą ir pasisveikinti. Štai čia, nuo pat jos, kokį šimtą metrų aukštyn tęsiasi ruožas, kurio gylį palaiko status dešinysis krantas, o vandeningumą ir srovės greitį – gana siauras upės skersmuo. Ir kokios tik žuvys čia nėra pasidavusios provokacijoms: kiršliai, upėtakiai, šlakiai. Kiekvienais metais smalsu patikrinti kas gi karaliauja šiose duobėse. Ir šeimininkai kasmet keičiasi. Išduodu mažą paslaptį: tai viena iš Vilnelės vietų, kur tikrai verta ir stambesnių žuvų tikėtis, o artinantis prie šios vietos, elgtis tyliau.
5. Aukštėliau jūsų laukia tiesus ramios, vietomis gana gilios upės ruožas, visai patogus tolimiems sausos musės ar spiningo metimams. Jei būčiau stambi žuvis, veikiausiai kažkur čia jausčiausi saugiai. Stenkitės vandens paviršiuje pastebėti mažas bangeles. Jas sukelia gylyje paniręs didelis akmuo. Greta jo vis pailsėdama nuo srovės tėkmės atnešamo maisto lūkuriuoja ir žuvis. Bet būkite atsargūs, braidyti šioje vietoje taip pat sudėtinga, vietomis gylis gali siekti pažastis iškarto prie pat kranto.
6. Aukščiau šio ruožo Vilnia susiaurėja, stipri srovė remiasi į posūkį, suformuoja gilią duobę ir grįžtamosios srovės plotą. Keliaudami veikiausiai atsidursite žvyruotame dešiniajame krante (kairysis – tai stataus kampo skardis, maža atodanga), žvyruotame posūkio viduje. Kad ir kaip būtų sunku, dėl upės viduryje kunkuliuojančios greitos srovės pravesti masalą kitame krante, tame kone stovinčio arba lėtai ratu judančio vandens plote, pabandykite. Didžiausia mano Vilnioje pagauta žuvis sprogstant pirmiems pavasario lapams lūkuriavo būtent ten.
Pirmą šio straipsnio dalį galite skaityti čia.
