Mokslo žurnale „PLOS Biology“ paskelbtoje studijoje tyrimų objektu buvo pasirinkti rudavainikiai ylasnapiai plepiai (Pomatostomas ruficeps), paplitę Australijos krūmynuose.
Tyrėjams jau seniai buvo žinoma, kad paukščiai sugeba išgauti įvairius garsus ir jų derinius savo giesmių trelėms, bet manyta, kad jomis neperduodama jokia reikšminga informacija, sakė šios studijos pagrindinė autorė Zabrina Engeser, dirbanti Ciuricho universitete.
„Giesmės garsų aranžuotės pokyčiai neatrodo keičiantys jos bendrąją prasmę“, – sakė ji.
Tačiau ylasnapiai plepiai negieda.
„Jų platų vokalinį repertuarą sudaro atskiri šūksniai, sudaryti iš smulkesnių, akustiškai išsiskiriančių individualių garsų“, – aiškino S. Engesser.
Tyrėjai išnagrinėjo paukščių skleidžiamus garsus ir nustatė, kad tam tikri jų deriniai vartojami tam tikromis aplinkybėmis.
Pavyzdžiui, du garsai, kuriuos mokslininkai pavadino „A“ ir „B“, buvo apjungiami į signalą, reiškiantį skrydį („AB“), ir maitinimosi signalą („BAB“).
Kai tyrėjai paleisdavo įrašytus garsus, plepių reakcija būdavo skirtinga: pavyzdžiui, išgirdę maitinimosi signalą jie žvelgdavo į savo lizdus, o išgirdę skrydžio signalą, dairydavosi atskrendančių paukščių, sakoma studijoje.
„Tai pirmasis kartas, kai buvo pademonstruota, kad gebėjimas kurti naujas reikšmes pertvarkant bereikšmius elementus, egzistuoja ne tarp žmonių“, – sakė kitas šio tyrimo autorius, Ciuricho universiteto mokslininkas daktaras Saimonas Tausendas.
„Nors šie du ylasnapių plepių signalai pagal savo struktūrą labai panašūs, jie sukuria visiškai skirtingą elgsenos kontekstą, o besiklausantys paukščiai sugeba tai atskirti“, – pridūrė jis.
Tyrėjai pažymėjo, kad jų išvados „atskleidžia potencialų ankstyvąjį žingsnį sudėtingų kalbų sistemų, kurias naudojame mūsų dienomis, atsiradime“.