Kaip prisipažįsta B. Šablevičius, knygai medžiagą jis rinko apie 30 metų, iš kurių teko ne vieną dešimtį naktų praleisti miške stebint lutučių gyvenimą. GRYNUI.lt gamtininkas sutiko papasakoti apie savo pirmąją pažintį su pelėdomis, tyrinėjimus miške naktį ir netgi ypatingą vienos lututės išgelbėjimo iš mirties gniaužtų istoriją.
- Visą gyvenimą domitės pelėdomis. Jos jus pasirinko, ar jūs jas?- GRYNAS.lt paklausė B. Šablevičiaus.
- Vilniaus universitete baigiau istorijos studijas, atitarnavau kariuomenėje, buvau kokių 30-32 metų amžiaus, kai atėjau dirbti į Aukštaitijos nacionalinį parką. Iš pradžių dirbau istorijos srityje, bet paskui supratau, kad tai ne mano sritis ir labai skausmingai ieškojau savo kelio. Staiga supratau, mano sritis - gamtos studijavimas. Labai greitai gavau darbą Aukštaitijos nacionaliniame parke. Mano pasirinkta kryptis buvo ornitologija, paukščių tyrinėjimas, atėjęs dirbti į parką, supratau, kad jo teritorija labai didelė ir nieko nespėsiu, neapimsiu. Reikėjo rinktis kažką siauriau. Pasirinkau pelėdas, nes, mano supratimu, jos tikrai buvo vertos dėmesio. Mažyčiai paukščiukai manęs nelabai domino, jie – kaip mailius ežere. O pelėdų yra nedaug – 12 rūšių Lietuvoje.
Nusvėrė tas argumentas, kad pagal gyvenimo būdą „vyturių-pelėdų“, aš esu pelėda. Mano pats įdomiausias gyvenimas vykdavo naktimis. Kai dar negalvojau apie biologiją, ornitologiją, jau gyvenau naktimis daugiau nei dienomis. Kai tai sutapo, labai apsidžiaugiau, kad pasirinkau pelėdas tyrinėti. Aišku, tai yra sunku, bet tas sunkumas – tik kaip prieskonis skanioje košėje ar sriuboje. Gyvenimas naktimis miškuose buvo tai, ko man ir reikėjo.
- Papasakokite, kaip vykdavo jūsų žygiai į mišką naktį?
- Naktimis aš eidavau tik tada, kada mėnulis šviečia, nes kada tamsu, nėra ko vaikščioti – rezultatas būtų labai blogas. Naktimis, kai nešviečia mėnulis, pelėdos yra pasyvios ir nerodo savo balsų. Kada šviečia mėnulis, ypač per pilnatį, šviesa jas labai stimuliuoja. Pavasarį prasideda pelėdų tuoktuvių sezonas – jų veisimosi periodas. Pati pradžia būna patinėlių šūkavimas. Patinėliai rodo savo balsus, jie nečiulba kaip kiti paukščiai. Pelėdų „giesmės“ labai specifinės – jos tiesiog šūkčioja.
- O kas ta lututė? – paklaustų dauguma mieste užaugusių žmonių.
Iš kur tas lututės vardas? Nežinau. Jis į literatūrą atėjo prof. T. Ivanausko dėka. Buvo įdomi istorija, nes T. Ivanauskas nemokėjo lietuviškai kalbėti. Jaunystės laikais, kai buvo Peterburgo studentas, jis nemokėjo lietuviškai, jam paskui pasidarė labai gėda ir pasiryžo išmokti lietuvių kalbą. Man atrodo, kad Dzūkijoje, kur Ivanauskas vaikščiojo, tokio žodžio nėra. Faktas tas, kad Ivanauskas įrašė į literatūrą šitą pelėdą lututės vardu. Lututė kaip pelėda labai mažytė, simpatiška, nuostabaus „veiduko“. Jos mažybinis vardas jai labai tinka.
- Kur Lietuvoje lutučių galima sutikti ir kiek jų iš viso pas mus gyvena?
- Kiek jų yra, niekas nežino. Išleistame vadove paukščiams pažinti parašyta, kad lutučių yra 300-500 porų. Iš tikrųjų niekas nežino, niekas neskaičiavo.
Lututės labiau linkusios gyventi spygliuočių ir mišriuose miškuose, t. y. kur auga pušys, drebulės ir beržai. Lapuočių miškų jos nemėgsta, nes lapai šlama ir kelia triukšmą. Vadinasi, galime daryti išvadą, kad lututės gyvena visoje Rytų Lietuvoje, eina link Pietų Lietuvos – Vilniaus, Varėnos, Lazdijų, Kapčiamiesčio miškų, nes ten auga spygliuočiai.
- Kodėl lututės laikomos retomis pelėdomis, jos įtrauktos į Lietuvos Raudonąją knygą? Kokios jų nykimo priežastys – netinkama klimatas ar kažkas kito?
- Klimatas joms tinkamas, reikia tiktai tinkamų miškų. Pagal tarptautinę klasifikaciją, miškai, kuriuose gyvena lututės, vadinami vakarų taiga. Mūsų miškai skiriasi nuo Sibiro taigos, kuri Rusijoje yra, užtat tokius miškus ir vadina vakarų taigos miškais.
Jeigu Lietuvoje per vieną ar dvi-tris naktis būtų padaryta apskaita, paskaičiuota, kiek tų pelėdų maždaug yra, tai ir žinotume. Šiemet taip pat turėsime atlikti lutučių monitoringą. Kai kurie nacionaliniai, regioniniai parkai privalo tą daryti pagal tarptautinę programą. Tačiau kuriozas tas, kad girdime tik nesusiporavusius patinėlius, kurie šūkauja. Suėjusių į porą lutučių jau nebegirdime. Patelių skaičiaus taip pat nesužinosime - jos tyli.
Niekas negali pasakyti, kiek lutučių yra Lietuvoje, tačiau ji nėra tokia reta. Į Raudonąją knygą ji įtraukta ne šiandien ir ne vakar. Ne naujausioje Raudonosios knygos redakcijoje, o šiek tiek senesnėje apie lututes nieko nebuvo žinoma. Kiek aš esu skelbęs, kiek vienur kitur ornitologai mėgėjai išgirdę lutučių balselį, tuomet buvo laikoma, kad tai labai reta pelėda. Todėl ir įrašė į Raudonąją knygą. Gerai, kad taip padarė – yra bent jau oficiali apsauga.
- Jūsų knyga, pristatyta šių metu knygų mugėje, yra bene pirmoji tokia išsami knyga apie lututes. Kodėl šios pelėdos tiek mažai tyrinėtos?
- Pelėdinius paukščius tikrai labai sunku tyrinėti, nes jie yra naktiniai. Jeigu žmogus nori gyventi normalų gyvenimą – naktimis ilsėtis, o rytą keltis ir eiti į darbą, tas netiks. Čia reikia keisti gyvenimo būdą.
- Teko skaityti, kad jūs turėjote retą galimybę 10 mėnesių stebėti, kaip auga lututės jauniklis žmonių aplinkoje. Papasakokite apie šią savo patirtį.
- Lutučių lizde buvo ką tik išsiritę penki jaunikliai. Visi jaunikliai buvo skirtingo amžiaus. Kai lututė sudeda pirmą kiaušinį, ji iš gūžtos nebesikelia. Perėdama pirmąjį kiaušinį, sudeda antrąjį, trečiąjį ir t.t. Pirmajame kiaušinyje jau vystosi embrionas, o paskutinis kiaušinis - dar visai šviežias. Gaunasi taip, kad pirmas jauniklis išsirita, sakykime, šiandien, o paskutinis po 7-8 dienų. Pirmieji jaunikliai jau būna stiprūs, o paskutinysis aklas ir kurčias, be pūkų.
Kadangi inkile mažai vietos, gūžtos dugne jauniausias jauniklis bejėgis, visada alkanas ir prispaustas brolių iš viršaus. Jis yra mirtininkas, pelėdų jauniklių šeimose visada taip būna. Niekada neužauga tiek jauniklių, kiek pelėda jų išperi.
Nutariau, kad jauniausias vis tiek numirs, pasiėmiau namo. Pamaitinau šviežia mėsyte ir jis atsigavo. Taip ir pradėjau auginti. Jam praplyšo akys, jis pradėjo žiūrėti, nutariau šitą eksperimentą išnaudoti – pasižiūrėti, kaip auga lututės jauniklis gamtoje, kaip jis vystosi, kaip dygsta plunksnos, pūkai. Miške juk šito negalime padaryti.
Žinojau, kad jį reikės išleisti. Atėjo balandžio mėnuo – pats tinkamiausias laikas išleisti į mišką. Prieš tai išmokiau jį susirasti maisto, pas mane jis medžiojo peles. Rodydavau veidrodyje, kad matytų, kaip atrodo, kad nebijotų savo gentainių miške. Paleidau geroje vietoje, kurioje gyvena lututės, kur miškas brandus, geras. Ar pelėdžiukas išgyveno ar ne – net nenoriu ir žinoti (juokiasi).
- Kam skiriate savo knygą apie lututes – ar ji parašyta moksliniu stiliumi, ar ją gali skaityti ir suprasti mažieji gamtos tyrinėtojai?
Knygą rašiau tokiu stiliumi, kad plačiajai visuomenei būtų įdomu skaityti. Kad būtų įdomu tai daryti nuo pat pradžios, kad perskaitęs du-tris sakinius žmogus nenumestų knygos į šalį, o skaitytų toliau. Man atrodo, tai pavyko padaryti.
Sujungiau du žanrus į vieną. Mokslinio žanro literatūroje pilna skaičių, pavardžių, faktų. Bet kad nebūtų sausa, nuobodu visa tai yra įvilkta į mokslo populiarinimo žanro marškinėlius. Kas norės, ras daug skaičių visais pelėdos gyvenimo tarpsniais. Tie, kas netyrinės pelėdos, taip pat knygą gali skaityti su įdomumu, nes visą laiką parodoma, koks yra įvairus ir turtingas pelėdos gyvenimas.
- Ačiū už pokalbį!
