Nemuno deltoje atviro vandens plotų daugiau tik intakų – Šyšos, Leitės, Minijos žiotyse. Jos žioji ir prie Atmatos dešiniojo kranto nuo jo jungties su Krokų lankos ežeru. Šioje vietoje rymo ir laukia progos nerti gaudyti žuvų kormoranai, jų čia šimtai. Kormoranų kolonijos ir Juodkrantėje, ir dešiniajame Atmatos krante, ir prie Skirvytės jau gyvos, anksčiausiai grįžusieji tvarko lizdus.
„Jau metas grįžti daugeliui paukščių, tik šaltis jų migraciją pristabdė“, - rodydamas į gulbių vorą, tiesiai virš mūsų galvų šnarinančią padangėje sparnais ir traukiančią link Atmatos žiočių“, - sako Rusnės saloje, prie Pakalnės uosto sutiktas Nemuno deltos regioninio parko ūkvedys Alvydas Ž.
Jis čia jau rikiuoja pavasarinius darbus – su bedarbių talka išgenėti menkaverčius krūmus 3 km ilgio pažintinio tako paribiu, įvertinti žiemos potvynio padarinius poilsio vietoms, baldams, įrangai.
„Gaila, kad Nemuno deltos regioninis parkas ir šiemet finansuojamas labai skurdžiai, tad būtinų infrastruktūros atnaujinimo darbų planuoti negalime, o apie naujus užmojus nėr ko ir svajoti“- sako.
Ir rodo Pakalnės upės pylimu einantį taką pro stovyklaviečių slėnį. Pasak Alvydo Ž., jis už maždaug pusės kilometro baigiasi apleista poilsine, o dar už kilometro takeliu per klampų nendryną galima išeiti prie Kuršių marių. Ten, kur į jas įteka Pakalnės upė.
„Jei takas būtų tvirtas, o smėlis nuo Pakalnės žiočių paskleistas visame krante, atsivertų puiki atodanga dešiniajame Kuršių marių krante, vienintelė tokia Rusnės saloje. Ją patogu būtų pasiekti vietos žmonėms ir atvykusiems poilsiautojams. Nes salos svečiai dažniausiai tuo ir nusivilia – kad vandenų apsuptį jie gali įžvelgti tik žemėlapyje. O natūroje vaizdą į Kuršių marias visu salos pakraščiu dengia aukšta krūmynų ir nendrynų siena. Tik dviejose vietose – prie Naikupės ir Uostadvario – parkas turi įrengęs medinius apžvalgos bokštus, bet tai ne tas pats, ką ir kaip galima stebėti mariose nuo pakrantės paplūdimio...“- kalba buvęs inžinierius mechanikas, Rusnėje nuo jaunystės gyvenantis , čia šeimą sukūręs ir du sūnus į gyvenimą jau išleidęs vyras.
Į Nemuno deltą pavasario ženklų ieškoti, atgimstančios gamtos pulsą pajausti atvykstančiųjų dar nėra daug. „Dar laukiame antrojo ledonešio, po jo seks antra potvynio banga, kurios pulsas šiemet mums yra žymiai neramesnis“, - sako žmogus. Ir priduria – kaip niekad ilgai , apie du mėnesius, sala buvo pasiekiama tik atstovėjus eiles prie užlieto kelio Šilutė-Rusnė perkėlos.
Po Naujųjų metų prasidėjęs ir itin šiltą pirmąjį sausio dešimtadienį išgarmėjęs Nemuno, Skirvytės ir Pakalnės ledonešis, netikėtai ilgam užstrigo paskutiniuose kilometruose. Lyčių sankamšos per žiotis į tuomet laisvas marias niekaip neišsiveržė ir iki dabar slūgso po storais ledo šarvais.
„Kiek čia gyvenu, neatmenu, kad taip būtų buvę – antroji potvynio banga atsimuš į ledo sangrūdas, paliktas pirmosios bangos. Ant jų užvers naujus lyčių kalnus. Abejoju, ar pylimai atlaikys..“,- sako.
Nuo pirmosios liko gilios įgriuvos prie žvejybos įmonių asociacijos „Lampetra“ uosto – čia pylimą šlavė iš krantų išėjusi upė.
Dabar saloje dar ramybe alsuoja besiganančių stirnų vaizdas, pempių strikinėjimas, žąsų gagenimas, dirvinio vieversio giesmė. Paukščių stebėtojas Edmundas Užpelkis prie Sausgalvių matė ir baltąją kielę..
