Kaip medis šaknimis suauga su žeme, taip žmogus prisiriša prie lengvesnio ir šviesesnio laiko – vasaros. Palydėdami vasarą, tęsiame keliones po Lietuvas saugomas teritorijas ir domimės, kokie renginiai lankytojų laukia rugpjūčio pabaigoje ir rudenį.
Kiekvieno žmogaus santykis su gamta – individualus. Individualus yra ir mėgstamiausio metų laiko pasirinkimas. Tačiau gerai pasirinkti gali tik pažinęs, iš ko renkiesi.
Krentančių žvaigždžių mėnesį Paukščių takas nutįsta šiaurės – rytų kryptimi. Iš ten šiuo taku jau visai netrukus į Dausas skris paukščiai. Lietuvos regioniniai parkai ir šiuo metu kviečia pasigrožėti besikeičiančia gamta.
Girių, ežerų ir pelkių krašte
Rytų Aukštaitijos teritorijoje besidriekianti Labanoro giria – tai žydrų ežerų tinklai, girių, sengirių tankumynai, aukštapelkės ir raistai. Jau kelinti metai čia ūbauja Pietų ir Vakarų Europoje retas paukštis – uralinė pelėda. Vietiniai Labanorą vadina miesteliu – kaimų sostine. Jis išaugo iš girių glūdumos ir garsėjo Labanoro dūdomis, kokybiška naminuke bei turgumi. Kaimų sostinė istoriniuose šaltiniuose minima nuo 1373-iųjų.
Profesorius Česlovas Kudaba apie Labanoro girią rašė: „Niekur nerasime tiek nenuotakių ežerų kaip čia. Taigi giria ežeringa, todėl jos kraštovaizdis yra pranašesnis už Gudų girios. Labanoro girios vandenų perteklių surenka ir į Žeimeną nuplukdo nedideli upeliai ir jų intakai: Lakaja su Peršokšnos intaku, Luknenė, kiti mažesni jų aukštupiai. 1974 m. Žeimenos upės baseino dalis su Lakajos, Peršokšnos ir kitais mažesniais upeliais paskelbtas ichtiologiniu draustiniu. Savitas Labanoro girios turtas – jos raistai, pelkynai. Vertingiausias Kanio raistas, esantis vakarinėje girios dalyje, takoskyroje tarp Žeimenos ir Šventosios baseinų.“
Danguolė Radziulienė, Labanoro regioninio parko lankytojų centro administratorė, papasakojo, kad pirmąjį rugsėjo šeštadienį jų parke vyksta Labanorinės, šv. Mergelės Marijos gimimo atlaidai. Tai – vienintelė šventė, kuri rengiama pačiame Labanore. Visą dieną – šeštadienį – vyksta gamtos, skulptūrų, medžio drožimo, rankdarbių, piešimo parodos, šventinė mugė, ekspozicijų lankymas, amatų demonstravimas, koncertas.
„Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?”
Anykščių regioninis parkas garsėja Antano Baranausko apdainuotu Anykščių šileliu, Puntuko akmeniu, Laimės žiburiu, Vorutos kalnu ir Rubikių ežeru. Didžiausias Lietuvoje gėlo vandens šaltinis – paslaptingasis Karalienės liūnas. Vetygalos ir Variaus atodangose atsiveria krašto gelmės – kvarcinio smėlio klodai. Geologų teigimu, prieš 25 milijonus metų čia iškilusius kalvų gūbrius gludino vėjai ir vandenys, nešė smėlį. Į jį įkritusios tuomet augusių kukmedžių, skroblų, bukų liekanos virto spalvingais smėlio priedais. Vėliau kvarcinio smėlio šlaitus užklojo ledynai.
Simonos Stasiūnienės, Anykščių regioninio parko vyriausiosios specialistės, žodžiais, jų parke lankytojai yra laukiami visais metų laikais: „Kiekvieną rudenį rengiame paukščių palydas, skaičiuojame ir mokomės pažinti paukščius. Po išvykos stebėjimo duomenys siunčiami Lietuvos ornitologų draugijai, kuri juos perduoda Europos paukščių stebėtojų koordinaciniam centrui Šveicarijoje. Perdavę informaciją sužinome, kiek žmonių visoje Europoje išlydėjo išskrendančius paukščius ir kokios jų rūšys skrido gausiausiai. Kai rudens vakarai pailgės ir atvės, planuojame surengti filmų apie gamtą peržiūrą. Rudenį tikimės moksleivių antplūdžio į ekspoziciją.“
Lankytojų centro ekspozicijoje supažindinama su parko vertybėmis. Informacija iliustruota vaizdingomis nuotraukomis, radiniais iš miškų, geologinėmis įdomybėmis ir net archeologiniais radiniais iš Anykščių krašto. Ekspozicijoje gausu audiovizualinės medžiagos. Interaktyviuose žemėlapiuose galima surasti ir tikslią objektų padėtį, ir susipažinti su išsamesne informacija apie juos, peržiūrėti nuotraukas, vaizdo siužetus. Nugrimzti į praeitį ir pasinerti į magišką legendų apsuptį padeda įgarsinti padavimai, legendos apie saugomus medžius, riedulius, paslaptingas vietoves. Mėgstančiųjų literatūrą laukia įgarsintos Anykščius garsinusių kūrinių ištraukos. Patogiai įsitaisius ant minkštų „akmenukų“ galima peržiūrėti nuolat pildomuose vaizdo terminaluose esančius animacinius ir dokumentinius filmus, įvairius vaizdo siužetus apie Anykščių kraštą. Čia galima apžvelgti Anykščių krašto grožį iš paukščio skrydžio.
S. Stasiūnienės žodžiais, lankytojai bus laukiami ir žiemą: „Daug dėmesio sulaukia poledinės žūklės čempionatas „Rubikių žuvis“. Renginys vyksta etapais ir trunka net tris dienas. Žiemą išlydime Užgavėnėmis su vietoje išsikeptais blynais, vaikų ir jaunimo juoko aidu. Pavasarį daugiausiai dėmesio skiriame mokiniams: vyksta įvairios ekskursijos, gamtos pamokos. Joninių dieną prie Rubikių ežero susirenka buriuotojai – čia tradiciškai vyksta Joninių regata. Jau dešimtus metus kiekvieną vasarą Anykščių regioninio parko direkcija sukviečia Anykščių rajono mokinius ir mokytojus į 3–5 dienų vasaros stovyklą akciją „Švarinkime Šventosios upę“. Stovyklos tikslas – praplaukti valtimis Šventosios upės vandens trasa, esančia parko teritorijoje per 30 km, ir iš upės tėkmės ir užutėkių surinkti susikaupusias šiukšles – plastikinius, stiklinius butelius, buitines šiukšles ir kt. Stovyklos dalyviai ne tik renka šiukšles, bet ir susipažįsta su regioninio parko gamtinėmis ir kultūrinėmis vertybėmis, čia vyksta įvairūs užsiėmimai, žygiai, sportinės, orientacinės varžybos, susitikimai su įdomiais žmonėmis. Čia mokiniai ne tik susiranda draugų, bet turiningai, aktyviai leidžia laisvalaikį, mokosi pažinti gimtąjį kraštą. Stovykloje gali dalyvauti ir savanoriai.“
Naktigonės idilė tebejaudina
Dovilė Barčkutė, Anykščių regioninio parko biologė, viename savo straipsnių apie šių metų rugpjūčio pradžios naktigonę rašo: „Naktinis arklių ganymas, anksčiau buvęs įprastas vyrų darbas, šiomis dienomis yra likęs tik kaip graži tradicija ir dar gyvų mūsų senolių širdyse glūdintys prisiminimai. Jais per šventę ir pasidalijo andrioniškietė Genovaitė Lapienienė, šiemet 90-ies metų jubiliejų atšventusi senolė. Ji itin didelio susidomėjimo susilaukusio žirgų maudymo upėje metu stebėjosi, kad anais laikais ant arklio užsėdęs žmogus tokio aplinkinių dėmesio nesulaukdavęs. Juk tai buvo pernelyg įprasta, o dabar arklys kaime tampa kone retenybe! Mažėja kaimuose arklių, pamažu ima užželti nebeganomos nedidelės natūralios pamiškių pievos. Tad į naktigonę, į kurią šeimininkai arklius ganyti atriedėjo trimis kinkytais vežimais ir net septynetas raitelių atjojo su dviem kumeliukais priešaky, rinkomės ne tik prisiminti senųjų tradicijų, bet ir papasakoti apie natūralias pievas: kuo jos ypatingos ir kodėl jas būtina išsaugoti.
Šventosios senvagių draustinyje, kur ir vyko renginys, gausu įvairiausiomis žiedų spalvomis marguojančių stepinių pievų, į kurias žirgus ir paleidome ganytis. Kaip ir senovėje, per naktigonę žaidėme žaidimus, iš nendrių gaminome dūdeles, kad grojant naktis neprailgtų, sužinojome daug faktų apie arklį. Šventės dalyviai, ypač patys mažiausieji, glostė arklius, tapšnojo jiems per sprandą, žvelgė į jų protingas ir romias akis bei noriai sėdo ant balno. Vieni pirmą kartą savo gyvenime, kiti – ne. Daugelis paskutinį kartą jame sėdėjo prieš keliasdešimt metų, o dabar vėl sėdosi, kad tik pajustų tą neapsakomą bendravimo su žirgu malonumą. O kiek džiaugsmo visiems sukėlė arklių maudymo akimirkos!.. Apklojo pievas balzganas rūkas, ryškėjo pilnatyje besiganančių arklių siluetai, žiogų čirpimas ir aplink laužą susėdusio jaunimo dainos bei juokas jaukiai drumstė tylą.“
Istorijos ir senųjų amatų pėdsakais
Panemunių regioniniame parke savo pėdsakus įspraudė Lietuvos istorija – šitoje teritorijoje archeologai randa akmens amžiaus stovyklų radinių, II–III amžiaus Romos imperijos monetų, XIII amžiaus pabaigos – XIV amžiaus žirgų kapų, o piliavietės ir piliakalniai mena lietuvių kovas su kryžiuočiais, švedais ir rusais. Iki pat XX a. vidurio vyrai Nemunu plukdydavo sielius. Tai – eilėmis surišti rąstai, sutvirtinti lynais, grandinėmis, kartimis. Jų ilgis siekdavo net iki 100 m. Sielių plukdymas buvo patogiausias medienos transportavimo būdas. Alinantį darbą vyrai dirbo nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Per akmeningas rėvas, seklumas, sūkurius jie gabeno pelningą prekę – medieną. Vaida Mozūraitienė, Panemunių regioninio parko vyriausioji kultūrologė, rugsėjo pabaigoje kviečia visus norinčiuosius stebėti gerves Novaraisčio ornitologiniame draustinyje. Rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje vyks paukščių palydų renginiai. Jau keletą metų aktyviausi palydų dalyviai – Raudonės pagrindinės (Jurbarko r.) ir Gelgaudiškio vidurinės (Šakių r.) mokiniai. Pašnekovės žodžiais, per edukacines šventes vaikai supažindinami su retesniais grybais, sėklomis. Planuose – ekspozicijos atnaujinimas. Naujoji ekspozicija bus ypatinga tuo, kad bus galima pasiklausyti paukščių balsų, pasiskaityti apie laivybą, senuosius Nemuno verslus, sielininkystę.
Skroblynų buveinėse
Vištyčio regioninis parkas yra kalvotame Suvalkijos lygumų kampelyje. Jo kraštovaizdį formavo paskutinio ledynmečio ledo liežuviai, tarp Suvalkų aukštumos kalvų įspraudę Vištyčio ežerą ir keletą mėlynakių ežerų bei išridenę didelius akmenis. Grybingirio gamtiniame rezervate plyti sunkiai praeinami miškai su skroblynais.
Rima Gagienė, Vištyčio regioninio parko direkcijos vyr. specialistė, papasakojo, kad vasarą vyko Vištyčio miestelio šventė „Vištyčio vasara“. Tradicinė šventė vyksta kasmet pirmąjį rugpjūčio sekmadienį. Šventė prasideda Švč. Mergelės Marijos Porciunkulės atlaidais ir trunka iki vėlyvo vakaro. Į šventę suplūsta didelės minios žmonių iš visos Lietuvos. Iki rugsėjo 28-osios Vištyčio regioninio parko direkcijos patalpose veiks fotomenininko Romualdo Rakausko fotografijų paroda „Žydėjimas“. R.Gagienė priminė, kad pirmąjį spalio savaitgalį vyksta tradicinės Paukščių palydos, kuriose dalyvauja paukščių stebėtojai ne tik iš aplinkinių vietovių, bet ir iš kaimyninės Lenkijos. Be to, kiekvieną rudenį – laikas dar nesuderintas – vyksta tradiciniai literatūriniai skaitiniai „Rudens žydėjimas“. Savo eiles skaito gausus būrys literatų. Literatūrinius skaitinius regioninio parko direkcija rengia daugiau nei dešimt metų.
