Pirmoji sausio dekada niekuo neprimena žiemos. Mes tokią gamtinę situaciją vertiname įvairiai - vieniems ji patinka, kiti jau norėtų regėti sniegą ir šaltuką. Kadangi šie mūsų norai yra svarbūs tik mums, gamta ir toliau gyvena taip, kaip reikia jai.
Atrodo, kad iki kalendorinio vidurio (jis visai čia pat) šilta žiema nedaug ką pakeitė gyvūnų pasaulyje. Kitko būtų sunku tikėtis, nes nei žvėrys, nei paukščiai negalėtų išlikti, jei aktyviai regauotų į trumpalaikius pokyčius. Todėl šermuonėlių, baltųjų kiškių ir žebenkščių kailiukai žiemiškai pabalę, visi kailiai ir paukščių pūkiniai apdarai - labai šilti.
Daugiausia nerimo kelia ne tai - juk sniegas gali iškristi bet kada, ir baltieji kailiukai tikrai pravers. Dabar svarbiausia miškuose vysktančios šernų vestuvės - ruja. Jeigu dėl šilto oro ir iki valios randamo maisto žvėrys paskubės, užsitęsus žiemai jų jaunikliai gims sniege ir šaltyje. Beje, tokie šilumos proveržiai gali sujaukti pilkųjų kiškių fiziologinius ciklus - nors pirmi kiškiukai turėtų gimti tik kove, tačiau kartais jų sulaukiama vasary, dar esant giliam sniegui. Tokie kiškiukai tikrai ne visi išgyvena.
Ką apie žiemą „sako“ bebrai?
Kiekvieną rudenį medžiotojai, paklausti apie būsimos žiemos charakterį, atsako maždaug taip: bebrai pasiruošė labai geras maisto atsargas, todėl... Visiems žinoma, kad jeigu atsargos ruošiamos labai gausios, žiema turėtų būti ilga ir šalta. Visą rudenį bebrai darbavosi, „kirto“ medžius ir krūmus, o jų šakas plukdė ir smeigė, tvirtino savo tvenkinio ar upės, ežero, prie kurio stovi jų trobelė, dugne. Visą žiemą jie po ledu plaukioja į sandėlį, iš jo atsineša šakas ir graužia jų žievę. Maistas nors ir neįvairus, tačiau turtingas energijos ir naudingų medžiagų.
Ką apie šią žiemą „sakė“ bebrai? Atrodo, kad jie ją pranašavo kaip visada - ilgą ir šaltą. Kitaip negalėjo būti, nes gamtos pasaulyje tinginių ar „taupančių savo laiką“ nebūna. Gamta visiems liepia ruoštis žiemai, tą jie ir daro labai atsakingai.
Žiemos vis nėra, todėl bebrai turi puikių progų nenaudoti savo sandėliuose sukauptų atsargų. Dabar naktimis jie darbuojasi, „kerta“ krūmus. Tiesa, visa tai naudojama iš karto, šviežia. Ne mažiau įdomi jų mitybos detalė - vienodo maisto paįvairinimas: paprastai tik žiemos gale bebrai puola graužti pro ledą išlindusias viksvas, kitus augalus, dabar jie taip pat aktyviai kramto viksvas, pelkinio žinginio, lūgnių ūglius. Ryte bebrų tvenkinio vandens pabiršius nuklotas tokio skanėsto liekanomis.
Autorius
Jeigu dėl šilto oro ir iki valios randamo maisto žvėrys paskubės, užsitęsus žiemai jų jaunikliai gims sniege ir šaltyje.
Sausyje toks maistas bebrams nėra dažnas. Viskas gali pasikeisti ir dabar - jeigu staiga užgrius žiema, bebrai sugrįš į savo trobeles ir urvus, visą laiką lindės juose, o praalkę iš savo sandėlių atsiplukdys dar rudenį paruoštų medžių šakų.
