Rudenį grybautojai, medžiotojai ar miškų lankytojai būna nemaloniai nustebinti ant jų rūbų besileidžiančių plokščių sparnuotų vabzdių. Kai kas mano, kad tai – erkės, todėl skuba iš miško.

Kas yra šie skraidantys gyviai?

Mūsų platumose gyvenančios erkių rūšys neskraido, o vasaros gale grybautojus ar uogautojus užpuola briedmusės. Tai vienas iš dvisparnių kraujasiurbių vabzdžių, kurių Lietuvoje keliasdešimt rūšių.

Šios rūšys turi tam tikrus šeimininkus: vienos gyvena šunų, kitos – arklių, trečios – avių kailyje ir siurbia šių gyvūnų kraują. Yra ir šikšnosparnių, paukščių kraujasiurbės plokščios musės.

Plokščias briedmusių kūnas idealiai pritaikytas judėti gana glotniame elninių žvėrių kailyje, o kibios naguotos kojelės leidžia išsilaikyti bei judėti. Savo „aukos“ briedmusės laukia žolėje, krūmuose ar pelkės medeliuose (ypač lapuočiuose) ir skrenda tiesiai į tikslą, tačiau paprastai atstumas nebūna didesnis kaip 50 metrų.

Sparnai nėra tvirti, nes elnio ar briedžio kailyje lengvai nulūžta. Likęs šio gyvūno kailyje, vabzdys siurbia jo kraują ir kas 6-8 dienas pagimdo (būtent – pagimdo) lervutes. Šios krinta žemėn, įsirausia gilyn ir čia virsta lėliukėmis. Vystosi lėliukė tris keturis mėnesius.

Ypač gausu briedmusių vasaros gale bei rugsėjo mėnesį, kuomet oro temperatūra svyruoja apie 15 laipsnių. Po pirmųjų šalnų jų sumažėja, tačiau pakaitinus saulutei, jos gali skraidyti net iki spalio pabaigos.

Naminiai gyvuliai nuo jų kenčia mažiau, tačiau bene dažniausiai nepatogumus patiria žmonės. Nuo briedmusių neapsaugo repelentai, tačiau gelbsti sandariai užsegami rūbai, plačiabrylės kepurės.

Grįžus iš miško reikia šiuos vabzdžius nusirinkti nuo rūbų. Jeigu briedmusė įkanda (o tai būna gana retai), tas vietas ima peršėti, kai kada jos parausta, tačiau greitai šis peršėjimas ir paraudimas praeina. Grįžus iš miško, įkastas vietas pravartu patrinti spiritu.

Briedmusės paplitusios miškuose, ypač prie pelkių.