Ko gero, dar anksti to klausti, nes tik penktadienį – pusiaužiemis. Nežinia, ką nuspręs iš guolio apsižvalgyti išlindęs barsukas, tačiau žiema truks dar ilgai. Tačiau kad ji mums būtų mielesnė, gamta dovanoja daug saulės ir vis anksčiau prašvintančius rytus. Diena tapo ilgesnė visa valanda, o to nepastebėti tiesiog neįmanoma.

Mums žiema visada būna šiek tiek nelaukta, tačiau gamtoje ji – labai dėsninga, tikrai netampanti staigmena. Ir šiam šalčiui, tiksliau – jo bangai, gyvūnai pasiruošę. Daugelis žvėrių sutrumpino savo maršrutus, daugiau laiko praleidžia guoliuose. Visi jie kol kas turi pakankamai riebalų, tad bado ir alkio nejaučia. O būnant guolyje energijos prarandama mažiausiai. Net ir šernai tokiomis naktimis mielai nepalieka savo šilto žolėmis, viksvom, nendrėmis ir eglių šakomis kloto guolio.

Plėšrūnams krutėti reikia daugiau. Vilkų medžioklės sezonas baigėsi, jie keliauja pamiškėmis, medžioja, per naktį dažnai įveikdami dešimtį, kitą kilometrų. Tiesa, į vilkų pasaulį ateina nerimo metas, artėja jų ruja. Todėl žvėris judresnius būti verčia ir jausmai. Dar po poros savaičių vestuves pradės kelti ir lapės.

O dabar – apie nebūdingos žiemos dalykus. Mums skambina ir praneša apie rastus ežius. Žvėreliai tokiu metu yra visai neapsaugoti, neprisitaikę vaikščioti ledu ar braidyti sniege. Juos kažkas pažadino – gal šaltis, gal atitirpęs sniegas, gal žmonės. Ką daryti su tokiais nežiemiškais gyvūnais?

Žinoma, jie patys tikrai neišgyvens, todėl juos būtina paimti ir laikyti menkai apšildomoje, geriau – ūkinėje, netriukšmingoje patalpoje. Kur nors atkampioje vietoje reikia padėti glėbelį šieno ar kitos minkštos medžiagos guoliui. Jeigu žvėrelis jau aktyvus, jis gali būti praalkęs. Todėl ant lentutės palikite keletą mažų gabaliukų žalios mėsos. Svarbu, kad ežys vėl susiruoštų žiemoti ir užmigtų. Pavasarį jį galėsite išleisti į laisvę, taip gamtai padovanodami dar vieną gyvybę.