Šie priešistorinės išvaizdos gyvūnai, žinomi kaip aitvariniai rykliai, aptinkami vandenynų gelmėse, priedugnio zonoje, o apie jų gyvenimą mažai žinoma.

„Jis išties įspūdingas – ne atgrasus, o gražus“, – sakė Australijos muziejaus žuvų kolekcijos kuratorius Markas Makgruteris, pridūręs, kad to ryklio dantys atrodo tarsi „mažyčiai durklai“.

„Jų ne itin dažnai sugaunama. Jų tikrai nelabai dažnai aptinkama“, – aiškino jis.

Pasak M.McGroutherio, naujai sugautas gyvūnas yra tik ketvirtasis aitvarinis ryklys, perduotas Sidnėjuje įsikūrusiam muziejui. Pirmi du individai į muziejaus kolekciją pateko praeito amžiaus 9-ame dešimtmetyje.

Naujausią individą vienas žvejys sugavo sausį prie pietryčių Australijos krantų, apie 200 m gylyje. Gyvūnas buvo nugabentas į vietos akvariumą, kuris jį išsaugojo puikios būklės.

M. McGroutheris sakė esantis „sužavėtas“, kad galės ištyrinėti ryklį, kurio rūšies atstovų aptinkama Ramiajame, Atlanto ir Indijos vandenynuose. Manoma, kad ši rūšis, kurios mokslinis pavadinimas, yra Mitsukurina owstoni, yra gyvoji fosilija, gyvuojanti pastaruosius 125 mln. metų.

M. McGroutherį žavi šio gyvūno nasrai, kurie medžiojant gali būti staigiai iškišami į priekį, o vėliau vėl įtraukiami po mėsingu pleišto pavidalo snukiu.

„Jo raumenys minkšti, glebūs, todėl įtariu, kad jam nereikia eikvoti daug energijos... Taigi, jis lėtai plaukioja virš dugno, naudodamasis savo snukiu kaip metalo detektoriumi“, – sakė tyrėjas naujienų agentūrai AFP.

„Jis naršo dugną, o kai aptinka kokią nors žuvelę, krabą arba kalmarą – šmaukšt, staigiai išmeta į priekį nasrus ir sučiumpa (grobį), kad ir koks jis būtų, – aiškino M. McGroutheris. – Jis perveria grobį aštriais, smailiais dantimis ir praryja jį visą.“

Naujausias aitvarinio ryklio individas, kurio audinių mėginiai bus panaudoti genetiniuose tyrimuose, bus užkonservuotas muziejuje ir taps prieinamu tyrėjams.