Tiek Neringos miesto savivaldybės vadovai, tiek ir vietos gyventojai gerai žino, kad urvinių ančių buveinės yra saugomos. Jų sunaikinti negalima. Todėl Neringos plėtra turi derintis su šių paukščių apsauga.
Urvinės anties lizdas negali būti išardomas vien todėl, kad kažkas toje vietoje nori pasistatyti namą, ar įrengti pavėsinę. Gyvenantys valstybės saugomoje teritorijoje turi suprasti, kad gamtos interesai čia yra labai svarbūs.
Tačiau yra ir kitaip galvojančių. Ne visi, gyvenantys Kuršių nerijoje, patenkinti, kada jų planus kai kada sujaukia urvinės antys. Už tai jie netgi norėtų gauti pinigų. Bent jau taip kartą duodamas GRYNAS.lt interviu yra sakęs Neringos meras Darius Jasaitis. Jo teigimu, kitose šalyse už urvinių ančių saugojimą gyventojams mokama.
Visgi Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba (VSTT) ne kartą yra sakiusi, kad kol kas nėra finansinių galimybių gyventojams mokėti už tai, kad jie padeda išsaugoti nykstančias rūšis. Todėl VSTT specialistai prašo gyventojų į nykstančių rūšių apsaugą žiūrėti sąmoningai. Aplinkosaugininkai primena, kad tik nuo mūsų visų priklauso, ar išsaugosime retas rūšis. O piktybiniams pažeidėjams sudrausminti gali būti skiriamos baudos.
Urvinė antis kitose Europos vietose sutinkama kiek dažniau nei
Lietuvoje. Mūsų šalyje nykstantis paukštis yra linkęs rinktis jūrų
pakrantes, įlankas. Mėgsta seklius, smėlėtus krantus turinčius vandens
telkinius. Lietuvoje urvinės antys įsikūrusios beveik išimtinai tik
Kuršių mariose, Nemuno deltoje. Yra užfiksuoti keli pavieniai atvejai,
kuomet šie reti paukščiai aptikti ir kitur: Nemuno upės pakrantėse,
Klaipėdos rajono žvyro karjeruose, Žuvinto biosferos rezervate. Urvinės
antys maitinasi vabzdžiais ir jų lervomis, vėžiagyviais, moliuskais,
įvairių augalų sėklomis.
Norint sustabdyti šio unikalaus gyvūno nykimą, rekomenduojama
įrenginėti dirbtines lizdavietes, reguliuoti plėšrūnų populiaciją. Tačiau dėl šių paukščių išnykimo kaltas ne tik didėjantis plėšrūnų (ypač lapių,
kiaunių) skaičius. Pavojų kelia natūralios urvinių ančių perėjimo ir
gyvenimo aplinkos naikinimas. Pavyzdžiui, Kuršių nerijos pakrančių ir
kopų tvirtinimo darbai, kurių metu seklumos užsodinamos nendrėmis.
GRYNAS.lt primena, kad šaltuoju laikotarpiu šie paukščiai migruoja. Dažniausiai parskrenda kovo– gegužės mėnesį. Lietuvos urvinių ančių populiaciją sudaro maždaug 30 – 50 perinčių paukščių porų. Lizdą suka patelė. Gūžta kraunama iš pūkų, sudžiuvusios žolės pluoštų. Perėjimui dažniausiai pasirenkamos uždaros vietos su tinkama priedanga– atokios kopos, buvę gyvūnų urvai, plyšiai tarp išplautų šaknų, seni išvirtę medžiai. Lizdai aptinkami ir uždaresnėse vietose po pastatais.
Urvinė antis sudeda nuo 8 iki 12 gelsvai baltų kiaušinių, kuriuos peri beveik mėnesį (27–29 dienas). Jauni paukščiukai užauga per maždaug 2 mėnesius, o lytiškai subręsta antraisiais gyvenimo metais. Nuo plėšrūnų jaunikliai slepiasi po vandeniu. Suaugusios urvinės antys gerai plaukioja, tačiau nenardo, todėl grėsmės išvengia tiesiog nuskrisdamos tolyn.
