Lietuvos ornitologų draugijos direktorius Liutauras Raudonikis įvertina - iki šios dienos dar yra likę šiek tiek gandrų, lietingas ar vėsus oras jiems nėra palankus kelionės pradžiai.
Tad, matyt, paukščiai laukia šiltesnių orų.
„Jei toliau laikysis tokie orai, gal jie porą dienų ir vėluos išskristi, - svarstė ornitologų draugijos vadovas. - Jiems reikalingi vadinamieji termikai - šiltosios oro srovės. Pirmieji gandrai jau išskrido. Lizde, kur buvo mūsų stebėjimo kamera visi keturi jaunikliai labai normaliai užaugo ir jau išskrido.“
Vėlyvas pavasaris šeimyninių planų nesujaukė
Būta neramių pranešimų - kad Lenkijoje neišgyveno net pusė gandrų jauniklių. O kaip klostėsi situacija Lietuvoje?
Lietuvoje prieš trejus metus įvykdyta savotiška gandralizdžių „inventorizacija“ - priskaičiuota apie 20 tūkst. lizdų. Tad kiek šiuo metu turime gandrų?
„Kiekviename lizde yra pora gandrų, taigi jau 40 tūkstančių paukščių. Šiemet perėta, na, gal ne visuose, gal apie 17 tūkst. lizdų. Juose vidutiniškai užaugo maždaug 2,5 jauniklio. Taigi dar turime 40 tūkst. jauniklių, manau, gandrų bus apie 80 tūkst. be to, juk dar turime kokius kelis tūkstančius ir neperinčių gandrų, kurie nepradeda perėti nei pirmais, nei antrais metais. Čia tie būriai, kuriuos žmonės mato klajojančius pievose, pamiškėse. Tiek paukščių vasaros pabaigoje pakils iš Lietuvos,“ - dėstė M. Dagys.
Šiltuosiuose kraštuose - ir medžiojami, ir veikiami pesticidų
Džiaugiamės gandrų gausa. Tačiau ar auganti jų populiacija nesukels problemų? Jau kelerius metus diskutuojama, ar gandrai ne per daug smaguriauja kiškių jaunikliais, kitais smulkiais gyvūnais.
M. Dagio teigimu, gandrų populiaciją stipriai apkarpo būtent ta kelionė, į kurią juos šiandien palydime akimis. Migracijos keliuose, o jei tiksliau - visai nedraugiškose šiems paukščiams šalyse žūsta daug gandrų.
Jie žūsta ir ant elektros laidų, ir nuo pesticidų, naudojamų laukams apsaugoti.
„Jei jų populiacija pas mus tik auga, tai požymis, jog mūsų žemės ūkis yra pakankamai sveikas, kad jiems tinka šios sąlygos,“ - pabrėžė M. Dagys.
Nakvynė ne namie ir „seimai“
Ruoštis kelionei gandrai pradeda jau nuo rugpjūčio pradžios. Jaunikliai mankština sparnus, o jų tėvai intensyviai gaudo maistą ir neša savo vaikams, kad tik šie sukauptų pakankamai jėgų.
Prasidėjus rugiapjūtei į laukus suskrenda jau ir jauni, ir suaugę paukščiai, ištikimai lydi kombainus ar ražienas suariančius traktorius. Čia jiems daug lengviau surasti ir sugauti išbaidytus vabzdžius, peles, varles, ištraukti slieką ar kitą riebią kirmėlę.
Kas bendro tarp gandrų ir senbernių?
Pasak Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento skyriaus vedėjo Selemono Paltanavičiaus, nors žinoma, jog gandrų išskridimui skirta Šv. Baltramiejaus diena, iš tikrųjų tai yra tarsi šių paukščių išlėkimo pabaiga. Po Baltramiejaus dienos neišskridę pasilieka tik sužaloti, neišsivystę ar ligoti gandrai.
Tačiau pasilieka ir kai kurie sveiki, dažniausiai žmonių išauginti paukščiai. Pastarieji drąsiai lankosi žmonių sodybose ieškodami šilumos, maisto ir prieglobsčio. Žmonės, nusižiūrėję į pasiliktus ir po apylinkes žirgliojančius gandrus, apie nepritapusį vienišių ar senbernį kaimuose sako „vaikšto kaip gandras po Baltramiejaus“.
Tačiau ką su jais daryti? Maitinti globoti ar palikti teisę spręsti motinai Gamtai?
Liutauras Raudonikis tikina, kad bent jau kol kas gandrai tikrai išgyvens.
„Būna įvairių priežasčių, arba vėlyvos dėtys, arba dėl kitų priežasčių sugrįžinėja į lizdus vėlyvesni jaunikliai: gal tai elgsenos ypatumai, gal lėčiau augo. Bet maisto dar yra daugybė - pilna varliagyvių! Dabar jie kaip tik juda link žiemavečių. O dar ir žemė ariama - didžiuliai būriai gandrų vis dar sekioja paskui traktorius. Tik nereikia jų pratinti prie žmonių - paskui būna, kad paukščiai pripranta, gauna maisto ir jie net skatinami pasilikti. Jie tikrai išskris. Šiuo metu sąlygos maitintis yra netgi geresnės nei sausesnę vasarą,“ - teigė ornitologų draugijos vadovas.
Laibas ėdrūnas
Tiesa, pasitaiko, kad gandrai lieka netgi žiemoti. Tačiau jie migruoja, gaudo varliagyvius iki užšąla vandens telkiniai, seka paskui žemės ūkio techniką ir rankiojasi vabalus, smulkius graužikus. Jie randa būdu išgyventi. Be to, jie yra visaėdžiai paukščiai.
Gyvūnų globėjų asociacijai su sužeistais arba prie žmonių pripratintais gandrai būna vargo. L. Raudonikis prisimena, jog „Žvėrinčiaus“ įkūrėjas Petras Dabrišius, mėginęs priglausti žiemai kelis gandrus įvertino, kad vienas raudokojis suvalgo tiek pat, kiek suaugusi lūšis. Šio paukščio medžiagų apykaita yra labai greita.
Todėl reikėtų priglausti ir šerti tik sužeistus, nebepaskrendančius gandrus, tačiau ne atsiskyrėlius, svarstančius, kada kelti sparnus į šituosius kraštus.
Baltieji gandrai keliauja toli – per 2-3 kelionės mėnesius šie paukščiai įveikia 8-10 tūkstančių kilometrų ir kai kurie iš jų pasiekia net Pietų Afrikos Respubliką.
Tačiau pasiekia ne visi - net jei jiems pasiseka įveikti tolimą kelią ir nepalankias oro sąlygas, Etiopijoje, Somalyje, Zaire ir kai kuriose kitose Afrikos šalyse gandrai medžiojami maistui.
L. Raudonikis teigia, jog ši kelionė gandrams sunki būna ir dėl klimatinių sąlygų, tačiau bet kokiu atveju, gandrų produktyvumas viršija jų mirtingumą.
