Usūrinis šuo aktyvesnis naktį. Nežinau, kiek unikalus tas atvejis, kad jis dieną nešė tuos vaikus. Neradau konkretesnės informacijos apie tai. Žinoma, tai ne reta rūšis – jis dažnas visoje Lietuvoje. Šį mangutą pamačiau prie Krokų lankos ežero, pievose. Neplanavau sutikti usūrinio šuns. Su kolegomis leidome laiką žemupyje, ieškojome mažųjų žąsų, žvalgėme laukus teleskopu. Usūrinį pamatė mano kolega per teleskopą, tuo metu jis buvo gal už kilometro. Tuomet pavažiavome ta kryptimi, kur buvo šis šuo. Galvojau, gal dar rasiu. Ir pavyko pamatyti“, - pasakojo fotografas.

V. Paškevičius svarstė, jog žvėris nešasi susimedžiojęs graužiką ar paukštį. Tačiau vis artėdamas įsitikino, jog usūrinio šuns patelė nešioja į kitą vietą savo jauniklius. Fotografo teigimu, ji 3 ar 4 kartus suvaikščiojo pirmyn ir atgal, nunešdama po vieną mažylį.

„Jis lyg ir kažką įtarė. Stabtelėjo, dairėsi. Bet, manau, nesuprato, kad šalia buvo žmogus, - pasakojo V. Paškevičius. - Nežinau, ar vėliau iš tos vietos jauniklius nešė dar kur toliau, nebenorėjau jam daugiau trukdyti, tad išvykome.“

Paklaustas apie savo požiūrį į šią invazinę rūšį fotografas teigia, jog usūrinį šunį kenkėju pavertė pats žmogus.

„Atsirado kažkas, kas jį per pusę pasaulio atvežė ir išplatino visai kitoje vietoje, nei yra natūraliai paplitęs. Taip jis ir tapo kenkėju. Pats usūrinis šuo nėra dėl to kaltas. Yra viena vorų invazinė rūšis, kuri iš pietų paplito - tuomet suprantu. O usūrinis šuo pas mus niekaip nebūtų pats atėjęs. Nenoriu pasakyti, kad ginu tas invazines rūšis - tiesiog nepritariu tokiai jų kontrolės priemonei, kaip žudymas, medžiojimas. Nors jis nėra retas, bet fotografiniu požiūriu jis man buvo įdomus dėl tų vaikų. Tokių vaizdų nebuvau matęs“,- pasakojo vaikinas.

V. Paškevičius gamtą fotografuoja jau apie dešimtmetį, pastaruosius penkerius metus aktyviai domisi paukščiais, priklauso ornitologų draugijai. Fotografas teigia prieš gerus metus „apsiginklavęs“ profesionalia fototechnika, leidžiančia daugiau vaizdų įamžinti iš tolimo atstumo.