Šiltuoju metų laiku prie Baltijos jūros kranto plūsta ne tik poilsiautojai. Daugybė įvairių gyvių, šaltuoju sezonu paprastai atsitraukiančių toliau nuo kranto, atšilus orams suplaukia ten, kur juos gali pamatyti tiesiog pabraidyti nuėję žmonės.
Vanduo prie kranto įšyla greičiau, yra turtingesnis maistu, be to, nedideliems gyvūnams čia kur kas saugiau nei giliame vandenyje, kuriame knibžda plėšrūnų. Todėl kartu su šiltais orais į Baltijos jūros seklumų vandenis Lietuvoje sugrįžta ir gausybė įvairių gyvūnų.
Upinės plekšnės (Platichthys flesus trachurus) ir oto jaunikliai (Psetta maxima) slepiasi dugne
Vienos iš dažniausiai Baltijos pakrantėje vasarą pastebimų žuvų - upinės plekšnės ir oto jaunikliai. Upinės plekšnės yra nereiklios druskingumo pokyčiams, išgyvena net su jūros srovėmis nuneštos į upių žiotis - iš čia kilo ir jų pavadinimas.
„Upinės plekšnės ir oto jaunikliai pirmuosius dvejus gyvenimo metus praleidžia priekrantės seklumose: didžiąją laiko dalį tūno įsirausę į smėlį, taip pasislėpdami nuo plėšrūnų, pavyzdžiui, smėlinių krevečių, jaunų starkių ar kitokių dažniausiai naktį užklystančių plėšrūnų. Šioms žuvims taip lengviau sugauti ir savo aukas, dažniausiai įvairius priedugnio organizmus. Kartais jos pakyla ir vandens stulpe sugauna net įkritusius vabzdžius. Įsiraususios į smėlį šios žuvys saugosi ir nuo išmetimo į krantą, kuomet jį skalauja bangos“, - GRYNAS.lt pasakojo Žuvininkystės tyrimų ir mokslo skyriaus vyriausiasis specialistas Kęstas Plauška.
Pasak jo, šias žuvis, kol jos dar yra jauno amžiaus, pirmą kartą matančiam atskirti nėra lengva, tačiau galima įsiminti esminį skirtumą – upinės plekšnės kūnas ovalus, o oto disko formos: mažas jauniklis atrodo tarsi moneta. Skiriasi ir žiotys – oto kaip tikro plėšrūno, gerokai didesnės. Pasiekęs apie 3 cm ilgį jis jau pradeda maitintis kitomis žuvimis.
Upinės plekšnės ir oto jaunikliai pirmuosius dvejus gyvenimo metus praleidžia priekrantės seklumose: didžiąją laiko dalį tūno įsirausę į smėlį, taip pasislėpdami nuo plėšrūnų, pavyzdžiui, smėlinių krevečių, jaunų starkių ar kitokių dažniausiai naktį užklystančių plėšrūnų.
Abi šios žuvys jūros seklumose išsidėsto dėsningai – kuo didesnis individas, tuo giliau jis tūno ir atvirkščiai. Pačias mažiausias, už monetą mažesnes žuveles galima aptikti ten, kur vanduo vos semia krantą.
Tiek upinę plekšnę, tiek otą braidant netoli kranto galima pamatyti ištisus metus, tačiau pačius mažiausius, visai nesenai iš ikrelių išsiritusius jauniklius sutiksime tik vasarą. Upinės plekšnės jaunikliai šiųmetukai pasirodo šiek tiek ankščiau liepos antroje pusėje, nes jų nerštas ankstyvesnis, tuo tarpu akmenbutė (otas) rugpjūčio pabaigoje, rugsėjį. Abi rūšys gausiau sutinkamos Kuršių Nerijoje.
„Plekšniažuvių nevertėtų persekioti ar jas gaudyti. Tai ypač turėtų turėti omenyje tėveliai, kurių vaikai nesupranta, kokią žalą daro gaudydami žuvis ir su jomis žaisdami. Otų populiacija per pastaruosius dešimtmečius labai sumenko ir jūs net nesuprasdamas galite būti vienas iš tų, kurie stabdo jų atsistatymą“, - perspėjo K.Plauška.
Krevetės auga ir Lietuvoje
Lietuvoje gyvenančių krevečių rūšys dėl savo išskirtinių fiziologinių adaptacijų prisitaikė gyventi žemo druskingumo sąlygomis, dėl to užauga gerokai mažesnės nei tos kurios gyvena jūriniame vandenyje (Šiaurės jūros, Atlanto vandenyno druskingumas siekia 36 promiles, Baltijos jūros Lietuvos priekrantėje – 6-7 promiles).
Smėlinės krevetės gausiai sutinkamos palei visą mūsų priekrantę. Jos gyvena ir toli atviroje jūroje, bet dažniausiai pastebimos seklumose, ypač ten kur daug smėlio, todėl beveik visą mūsų priekrantė tinkama joms gyventi.
Smėlinės krevetės gausiai sutinkamos palei visą mūsų priekrantę. Jos gyvena ir toli atviroje jūroje, bet dažniausiai pastebimos seklumose, ypač ten kur daug smėlio, todėl beveik visą mūsų priekrantė tinkama joms gyventi. „Kaip ir didžioji priedugnio gyvūnijos dalis bangų mūšos zonoje, jos dažniausiai yra įsiraususios į smėlį, laukdamos, kol pro šalį plauks ar ropos koks grobis. O grobis gali būti įvairus: jos pasižymi ypatingu plėšrumu, sugeba sugauti ne tik smulkius vėžiagyvius, moliuskus, bet ir nedidelius plekšniažuvių ir kitų žuvų jauniklius“, - pasakojo K.Plauška.
Mėlynažnyplė krevetė - invazinė rūšis, Lietuvos priekrantės vandenyse pasirodžiusi maždaug prieš dešimt metų ir dabar aptinkama visur, kur tik randa užuovėją, nes, priešingai nei smėlinė, mėlynažnyplė krevetė į smėlį nesirausia.
Mėlynažnyplių krevečių pamatysite ten, kur yra akmenuotas dugnas, prie molų, įvairių dugne susikaupusių šiukšlių (pvz. tinklų vaiduoklių). Jų ypač gausu Karklėje, prie Palangos tilto ir prie Klaipėdos molų. Mėlynažnyplės krevetės gerokai spalvingesnės nei mums įprastos smėlinės - mėlynos ir geltonos juostelės aptinkamos ant priekinių kojelių bei pilvelio. Kūno spalvos intensyvumas priklauso nuo gyvenamosios aplinkos, jei rūšis gyvena drumstame vandenyje – spalvos yra mažiau intensyvios.
„Smėlinių bei mėlynažnyplių patinėliai užauga mažesni (daugiausiai 4 cm) nei patelės (daugiausiai 5,5 cm). Taip gali būti, nes patinėliai miršta ankščiau arba pasiekę tam tikrą ilgį virsta patelėmis. Didesnės patelės geba nešiotis daugiau kiaušinėlių (400-500 vnt.), kai tuo tarpu mažesni patinai tampa puikiu grobiu, taip sumažindami plėšrūnų įtaką patelių išėdimui. Maksimali šių krevečių gyvenimo trukmė gali siekti apie 2-3 metus. Tiek smėlinės, tiek mėlynažnyplės patelės visą šiltąjį sezoną sutinkamos kartu su prie kojų pritvirtintais kiaušinėliais“, - kalbėjo K.Plauška.
Abi šios krevečių rūšys yra tinkamos maistui, tik ne tokios didelės kaip tos, kurias matome parduotuvių vitrinose. Tačiau jos tikrai bus šviežesnės.
Tobiai – netinkami verslinei žvejybai, bet būtini ekosistemai
Visoje Baltijoje ir mūsų priekrantėje sutinkamos dvi tobių rūšys – mažasis ir didysis. Šios ungurį primenančios nedidelės (paprastai iki 20 cm) žuvelės nėra patrauklios verslinei žūklei, nebent kartais yra naudojamos kaip masalas žvejyboje. Tačiau tobiai yra svarbūs ekosistemai, ypač priekrantės seklumų. Pasak K.Plauškos, abi šios rūšys labai panašios viena į kitą, dažnai net plaukioja kartu, nes didysis tobis plėšrūnas ir persekioja didžiulius mažųjų tobių būrius. Yra du akivaizdūs šių rūšių skirtumai: tai dydis, bei burna - mažojo atsidaro kaip dumplės į apačią. Tobius išvysime plaukiojant būryje vandens storymėje.
Kuomet maitinasi ar pamato plėšrūną, tobių būrys ima deformuotis, tačiau jie turi ypatingą taktiką, apsaugančią nuo pavojų. Vos supratę, kad pabėgti ar suklaidinti plėšrūno nepavyks, visas būrys „neria“ į smėlį. Tokiam manevrui pritaikytas visas jų kūnas, tad tai trunka tik akimirką ir visas būrys jau tūno smėlyje. Beje, tobiai yra įtraukti į nykstančių žuvų sąrašą, kurių populiacijos išlikimui kyla grėsmė.
Mizidės
Šių nedidelių vėžiagyvių tuntus plaukiojančius vandens storymėje galima pamatyti jau nuo pat ankstyvo pavasario, kuomet jie būna labai arti kranto, nes čia greičiausiai įšyla vanduo. Vasarą jų būrius galima sutikti beveik visur. Mizidžių kūnas beveik skaidrus, vandenyje sunkiai įžiūrimas, todėl pirmiausia pastebimos tamsios jų akys. Jos yra labai svarbus mitybinių grandinių komponentas, seklumose tai - vienas svarbiausių visų žuvų maistinių objektų. Tačiau ir jos pačios gali reguliuoti žuvų populiacijas misdamos jų ikreliais bei lervomis.
