Ventės ragas. Galima pamanyti, kad Kūrėjo planuose šis unikalus Lietuvos kampelis jau iš anksto buvo skirtas ne žmonėms, bet paukščiams – visais metų laikais jų čia daugiau negu žmonių. Net iš padangių darytose nuotraukose šio nedidelio pusiasalio smaigalys primena neregėto paukščio galvą su ilgu smailiu snapu.

Tiesa, pavasarį ir rudenį žmonių Ventės rage pastebimai pagausėja. Kaip į didžiuosius atlaidus į Ventę keliaujama palydėti išskrendančių paukščių arba pasitikti sugrįžtančių, pasidžiaugti marių platybėmis, paganyti vėjo stumdomų debesų ar įkopti į senojo švyturio bokštą. Bet labiausiai, žinoma, traukia paukščiai.

Via Baltica

Ventės ragas – viena geriausių vietų Europoje stebėti migruojančius paukščius. Baltijos jūros rytine pakrante eina vienas didžiausių paukščių migravimo kelių – Via Baltica, dar vadinamas Baltosios arba Baltijos jūrų keliu. Rugsėjį ir spalį būna dienų, kai Lietuvos pajūriu praskrenda 2–3 mln. paukščių. 70–80 proc. jų patraukia per Kuršių neriją, o kiti 20–30 proc. tęsia savo kelionę rytine Kuršių marių pakrante Ventės rago link. Pasiekę iškyšulio galą ir išvydę plačius marių vandenis, daug smulkesnių paukščių grįžta, tupia į medžius, krūmus ir vėl bando skristi per marias. Taip pasakoja Vytautas Jusys, Ventės rago ornitologijos stoties vyriausiasis ornitologas. Ir priduria, kad nemažai sparnuočių pakliūva į iškeltus tinklus, iš kurių nedelsiant išvaduojami ir „papuošiami“ žiedais. Taip jie ne savo noru užverbuojami ir tampa mokslinių tyrinėjimų dalyviais. Ventės rage paukščiai stebimi ir žieduojami nuo 1929 metų.

Žmonių ir paukščių kalbose Via Baltica reiškia skirtingus dalykus. Pro Ventės ragą einantis paukščių migracijos kelias veda į Europos pietus, atogrąžų kraštus, net į Pietų Afriką, o į mūsiškę panašias paukščių žiedavimo ir ornitologijos stotis rytinėje Baltijos jūros pakrantėje turi Šiaurės Rusija, Suomija, Estija, Latvija, Kaliningrado sritis, Lenkija, Vokietija ir Danija.

Per daugiau nei 80 veiklos metų Ventės rage sužieduota per 2 mln. paukščių, priklausančių 244 rūšims (Lietuvoje šiuo metu gyvena 378 rūšių paukščių).

„Viborg 1“ ir kiti skrajūnai

Paukščiai nėra nei emigrantai, nei imigrantai. Jie yra tiesiog migruojantys padangių gyventojai, du kartus per metus kylantys į tolimus žygius: rudenį, kai išskrenda iš savo gimtųjų kraštų, ir pavasarį, kai sugrįžta. Beje, pagal paukščių gyvenimo būdą ir mokslininkų apibrėžtis, jų gimtieji kraštai yra ten, kur suka lizdus ir peri vaikus. Žemės gyventojai vis dažniau linkę manyti ir elgtis kitaip – kuriasi ir augina vaikus ten, kur šilčiau ir geriau, toli nuo tų vietų, kurias jų tėvai vadino gimtinėmis, ir tampa emigrantais. Tai tik tarp kitko, nes žmonės mėgsta lygintis arba būti lyginami su paukščiais.

Kaip paukščiai orientuojasi geografinėse platumose ir ilgumose, kaip jie pasirenka tinkamiausius maršrutus, poilsio vietas, kaip nuspėja orus, kaip suranda miestus ir kaimus, pievas, pamiškes ir paupius, iš kurių išskrido, mokslininkams ir šiandien nėra iki galo aišku, nors sužinota daug. Labai daug padėjo paukščių žiedavimas.

Net keista, kad šis gana paprastas ir palyginti nebrangus, bet efektyvus ir rezultatyvus paukščių kelionių tyrimo būdas buvo atrastas visai neseniai, vos daugiau negu prieš šimtmetį. Tai padarė danas, Viborgo parapinės mokyklos mokytojas Hansas Christianas Cornelius Mortensenas (1856–1921) – 1899 m. birželio 5 d. sužiedavo pirmąjį varnėną iš aliuminio padarytu žiedu su įrašu „Viborg 1“.

Iki 1920 m. H. Mortensenas su pagalbininkais sužiedavo apie 5 300 paukščių, priklausančių 33 rūšims, ir gavo apie 400 pranešimų apie jų aptikimą. Netrukus po H. Martenseno paukščių žiedavimu susidomėjo ir kitų šalių gamtininkai.

Pasaulinis žiedavimo tinklas

Pirmoji pasaulyje ornitologijos stotis 1902 m. buvo įkurta Kuršių nerijoje, nuošaliame Prūsijos kaimelyje Rasytėje – šis kraštas tuomet priklausė Vokietijos Rytų Prūsijos provincijai, o Rasytė buvo vadinama Rossitten. Istorijos sūkuriuose prūsiška Rasytė tapo rusišku Rybačij, kuriame reguliari paukščių stebėjimo veikla buvo atnaujinta 1956 m. – įkurta biologinė stotis ir lotynišku kikilio vardu Fringilla pavadintas paukščių žiedavimo stacionaras.

1902 m. paukščiai pradėti žieduoti JAV, 1903 m. – Vengrijoje, 1908 m. – Prancūzijoje, 1909 m. – Rusijoje, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, 1911 m. – Švedijoje, Šveicarijoje, 1914 m. – Norvegijoje.

Apie 1930 m. paukščių žiedavimo centrai veikė jau daugelyje Europos valstybių, Šiaurės Amerikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir kai kuriose Afrikos, Azijos bei Pietų Amerikos šalyse. Šiuo metu paukščių žiedavimo centrų yra visose Europos valstybėse, išskyrus pačias mažiausias – Andorą, Lichtenšteiną, Monaką, San Mariną ir Vatikaną. Kasmet pasaulyje sužieduojama per 6 mln. paukščių, Europoje – apie 4 mln., Ventės rage – iki 100 tūkstančių.

Per 100 metų nedaug kas pasikeitė – ir šiandien paukščių žiedavimas išlieka populiariausias ir prieinamiausias būdas, leidžiantis nustatyti, kur paukščiai žiemoja, kur ir kokiu greičiu skrenda, kiek metų gyvena. Žiedavimas suteikia svarbių žinių apie įvairių rūšių paukščių gausumo pokyčius, jų populiacijų struktūrą ir būklę bei kitus mokslui svarbius dalykus.

Žieduojamas paukštis

Ir Aristotelis klydo

Nors klausimas, kur paukščiai dingsta rudenį ir iš kur atsiranda pavasarį, šiandien atrodo paprastas, daugybę amžių tai buvo neįmenama paslaptis net didžiausiems tų laikų išminčiams. Paukščių migracija – vienas paslaptingiausių gamtos reiškinių, kėlęs žmogui aibę klausimų, pagimdęs keisčiausių mitų ir aiškinimų. Pirmasis mokslininkas, kuris atidžiau domėjosi paukščių migracija, buvo graikų filosofas Aristotelis (384–322 m. pr. Kr.). Veikale „Gyvūnų istorija“ jis pateikė daug žinių, kurių daugelis buvo stebėtinai teisingos.

Tačiau kai kurios Aristotelio tiesos šiandien skamba neįtikėtinai ir kelia šypseną. Paukščius jis skirstė į tris grupes: migruojančius į kitas platumas, migruojančius vertikaliai (iš kalnų į slėnius ir atgal) ir nemigruojančius – tuos, kurie, atšalus orams, užmiega žiemos miegu čia pat, kur gyvena. Taip jis aiškino periodinį kregždžių, gandrų, vieversių, strazdų, varnėnų, karvelių ir pelėdų dingimą rudenį bei atsiradimą pavasarį. Jis pirmasis paskelbė, kad kregždės žiemoja po vandeniu. Kita fantastiška jo idėja, kad vienos rūšies paukščiai gali virsti kitos rūšies paukščiais (transmutacija). Pavyzdžiui, liepsnelė gali virsti raudonuodege, juodgalvė devynbalsė – sodine ir pan.

Pagal paukščių gyvenimo būdą ir mokslininkų apibrėžtis, jų gimtieji kraštai yra ten, kur suka lizdus ir peri vaikus. Žemės gyventojai vis dažniau linkę manyti ir elgtis kitaip – kuriasi ir augina vaikus ten, kur šilčiau ir geriau, toli nuo tų vietų, kurias jų tėvai vadino gimtinėmis, ir tampa emigrantais. Tai tik tarp kitko, nes žmonės mėgsta lygintis arba būti lyginami su paukščiais.

Aristotelio surašytas tiesas ir klaidas šimtus metų kartojo kiti mokslingi ir išmintingi vyrai, domėjęsi paukščių gyvenimu ir jį tyrinėję: Romos filosofas Plinijus, gyvenęs po 400 metų, XIII a. gyvenęs Šventosios Romos imperatorius Frydrichas II, istorikas ir arkivyskupas Olausas Magnusas, 1555 m. išleistame veikale „Šiaurės tautų istorija“ teigęs, kad žiemos šalčius kregždės praleidžia panėrusios į vandens telkinius, o žąsys išsirita iš ąžuolų gilių, nukritusių į vandenį. Net XVII–XVIII a. panašias hipotezes kėlė Samuelis Pepysas, Samuelis Johnsonas ir kiti šviesuoliai. Taip teigė ir garsus švedų gamtininkas Carlas Linnaeus. Jis nebuvo paskutinis taip manantis žmogus. Švedijos mokslų akademija 1849 m. nutarė skirti premiją žmogui, kuris ras gyvą kregždę po vandeniu. Tokių, žinoma, neatsirado, ir premija liko neįteikta.

Buvo netgi teorijų, kad paukščiai išskrenda į... Mėnulį. Tokia garbė buvo suteikta naktiniams paukščiams. Klysti žmogiška, tačiau svarbiau, kad visi minėti ir neišvardyti žmonės daug prisidėjo prie paukščių migracijos paslapčių atskleidimo.

Jeigu taip gražiai ir vaizdingai klydo Aristotelis ir kiti, tai nėra ko stebėtis, kad iki pat šių dienų (ir Lietuvoje) yra tvirtai tikinčiųjų, kad raiba gegutė kasmet rudenį pavirsta vanagėliu, o pavasarį vėl atgimsta gegute. Dar viena graži pasaka, kuria labai norėtųsi patikėti, kad smulkiuosius paukštelius ant savo nugarų parneša didieji, pavyzdžiui, baltasis gandras – kielę.

Ventės ragas pritraukia daug paukščių stebėtojų

Žiedai – visam gyvenimui

Daugiausia paukščių sužieduotuvių įvyksta rudenį. Yra taisyklė, kad paukščiui žiedas duodamas tik kartą ir visam gyvenimui. Daugelis žmonių turbūt mano panašiai, dovanodami arba gaudami dovanų brangų žiedą. Tačiau ir ši nuostata nebėra tokia nepajudinama kaip anksčiau – keičiasi laikai, keičiasi mados. Galbūt nevalingai siekdami apsaugoti paukščius nuo nepatvarių žmonių bendravimo tradicijų ornitologai dažniau vartoja žodį apžieduoti, o sužieduotuves ar sužadėtuves palieka žmonėms.

Žiedas paukščiui yra tarsi pasas, jo identifikacijos kortelė – dviejų vienodo numerio žiedų nebūna. Žmonės dažnai mano, kad žiede parašyta, kur ir kada paukštis pagautas ir sužieduotas. Taip nėra. Įrašas žiede nurodo žiedavimo centro adresą ir numerį, sudarytą iš skaitmenų arba skaitmenų ir raidžių derinio. Pavyzdžiui, ant dabartinių Lietuvoje naudojamų žiedų yra įrašas „Zool. Mus. Kaunas. Lithuania“ ir numeris.

Pirmaisiais metais Ventės rage sugauti paukščiai buvo žieduojami vokiškais Rasytės ornitologijos stoties žiedais su įrašu „Die Vogewartw Rossiten“. Pirmuosius lietuviškus žiedus 1931 m. pagamino Kauno Vytauto Didžiojo universitetas, o įrašas buvo toks – „Universitete Lithuanie“.

Paukščius Aristotelis skirstė į tris grupes: migruojančius į kitas platumas, migruojančius vertikaliai (iš kalnų į slėnius ir atgal) ir nemigruojančius – tuos, kurie, atšalus orams, užmiega žiemos miegu čia pat, kur gyvena.

Įdomu tai, kad Vakarų šalys Lietuvos, Latvijos ir Estijos paukščių žiedavimo centrus pripažino ir de jure, ir de facto net tada, kai mūsų valstybės buvo priverstinai inkorporuotos į Sovietų Sąjungos sudėtį, o paukščiai dėl didžiulio Maskvos spaudimo buvo žieduojami beveik vien žiedais su įrašu „Moskwa“.

Tradicinis paukščių žymėjimas, žiedą užmaunant ant kojos, nėra vienintelis. Gulbėms ir žąsims plastikiniai žiedai maunami ir ant kaklo. Jie lengvai pastebimi, per žiūronus ir teleskopus jų numerį galima perskaityti ir iš gana toli. Yra ir kitų būdų: dažomos plunksnos, žymekliai maunami ant paukščio snapo ar sparnų. Prie stambesnių paukščių tvirtinami radijo siųstuvai – tai brangu, bet patikima, todėl perspektyvu. Ventės rago ornitologijos stoties žiedavimo rekordas – 6 519 paukščių, sužieduotų vieną 2003 m. dieną.

Beje, tai – ne vienintelis rekordas. Gyvoji Ventės rago legenda, 87-erių sulaukęs ir sėkmingai Ventės rago ornitologijos stočiai tebevadovaujantis Leonas Jezerskas yra žmogus, pasaulyje sužiedavęs daugiausia paukščių – apie 800 tūkstančių. Šios stoties vyriausiasis ornitologas V. Jusys pasaulyje yra antrasis, sužiedavęs apie 600 tūkstančių. Abu teigia, kad paukščiai yra nuostabūs Dievo kūriniai, todėl niekur iš Ventės rago trauktis neketina.

Dideli mažų keliautojų žygiai

Ir be pasakų, be legendų, be jokių pagražinimų kai kurie mažųjų keliauninkų gyvenimo faktai kelia nuostabą ir pagarbą, o kartais atrodo tiesiog neįtikėtini. Ar gali nesistebėti mažiausiu Europos paukšteliu nykštuku, sveriančiu vos 5 g, kuris vieną dieną buvo sužieduotas Ventės rage, o kitą dieną atsidūrė Gotlando saloje? Kitąsyk jis nusitaiko į Vatikaną, lyg norėdamas pabučiuoti popiežiui ranką ar gauti jo palaiminimą ateities žygiams.

Kita 19,4 g sverianti narsuolė – šelmeninė kregždė, įveikusi 9 400 km atstumą iki Pietų Afrikos ir lygiai tiek pat kilometrų „sukarpiusi“ atgal, grįžusi lygiai į tą pačią vietą, iš kur pakilo tolimam skrydžiui. Tai reiškia, kad jai du kartus per metus teko įveikti Viduržemio jūrą ir, galbūt, iš karto nugalėti Sacharą.

Lietuvių tokie mėgstami gandrai, tapę ne tik nacionaliniu, bet ir beveik naminiu paukščiu (jam jauki ir reikalinga artima žmogaus kaimynystė, Lietuvoje užfiksuota apie 20 tūkst. perinčių porų), kasmet įveikia apie 20 tūkst. kilometrų. O iki pat XV a. pabaigos buvo manyta, kad gandrai yra žiemą užmiegantys paukščiai. Dabar jau tiksliai žinome, kad Lietuvos gandrai skrenda per Baltarusiją, Bulgariją, Turkiją, Izraelį. Prie Raudonosios jūros galybė jų susirenka pailsėti, tada perskrenda jūrą ir tęsia kelionę per Egiptą Pietų Afrikos link. Pasiseka ne visiems: Etiopijoje, Somalyje, Zaire ir kai kuriose kitose Afrikos šalyse gandrai medžiojami maistui.

Tolimų skrydžių rekordininkai: ilgauodegė žuvėdra – 17 tūkst. km, paprastasis albatrosas – 16 tūkst. kilometrų. Gervės taip toli neskrenda, jos žiemoja Viduržemio jūros pakrantėse, bet stebina jų skrydžio greitis – 50–70 km per valandą, ir aukštis – gali pakilti į 0,5 km aukštį. Kas 100 ar 200 km jos nutupia pailsėti iš anksto žinodamos poilsio vietas.

Paslaptingiausi Lietuvos sparnuočiai – gegutės ir lakštingalos. Nors jų sužieduota nemažai, apie žiemojimo vietas ir migracijos maršrutus beveik nieko nežinoma.

Mirtinas pavojus – iš žmogaus rankų

Ornitologai pastebi, kad paukščių kasmet grįžta mažiau, negu išskrenda. Ne visiems pavyksta įveikti didelius atstumus ir nugalėti gamtos stichiją. Tačiau skaudžiausia, kad daugiausia sparnuotų keliauninkų žūva nuo žmogaus rankos. Dauguma Lietuvoje perinčių smulkių ir vidutinių paukščių žiemoti skrenda į šiltesnes Europos valstybes. O čia vietoj laukto poilsio jų tyko mirtinas pavojus. Malta, Kipras, Prancūzija, Ispanija, Italija pastaraisiais metais tampa masinių paukščių žudynių vietomis. „Jie suvalgo milijonus įvairiausių paukščių: strazdų, varnėnų, vieversių, net mažųjų liepsnelių. Šaudo, gaudo tinklais, tepa medžių ir krūmų šakas klijais, pagavę nusuka galvas, verda, kepa, marinuoja. Nežinau, kiek gyvybių reikia sudėti į vieną lėkštę, kad būtų gana“, – gurmaniškus Vakarų gyventojų užmojus komentuoja V. Jusys. Ir priduria, kad pastaraisiais metais tokios nelegalios medžioklės (kai kur jos įteisintos) įgauna pavojingą mastą. Maltai tai grėsė tapti barjeru kelyje į Europos Sąjungą.

Laimė – palydėti ir pasitikti

Laimei, lietuviams paukštis visuomet buvo kur kas daugiau negu skraidantis delikatesas. Turime daug senų gražių dainų apie paukščius, kuriame ir dainuojame naujas. Turime daug priežodžių ir patarlių. Tris gražiausius pavasario mėnesius vadiname paukščių vardais. Pagaliau turime tikrą paukščių kalendorių su Vieversio, Kovo, Pempės dienomis, minime Keturiasdešimties Paukščių dieną ir net dvi gandro garbei skirtas dienas.

Mėgsta lietuviai paukščius, todėl ir važiuoja būriais prie marių, į Ventės ragą – palydėti ir pasitikti. Ir laimė, kad taip yra.

Faktai:

Ventės rage paukščiai reguliariai stebimi ir žieduojami nuo 1929 m., kai profesoriaus Tado Ivanausko pastangomis čia buvo įsteigta ornitologijos stotis. Tačiau pirmasis paukščius čia ėmė žieduoti Mikas Posingis, nuo 1924 iki 1944 m. dirbęs švyturio prižiūrėtoju ir įvertinęs vietovės unikalumą. Iš pradžių paukščiai buvo gaudomi labai paprastai – užmetant tinklus ant krūmų ir į juos įvarant paukščius. 1959 m. pastatytos specialios gaudyklės. 1978-aisiais pastatyta didžioji gaudyklė, iškeliama į 25 m aukštį. Ji yra didžiausia pasaulyje. 1982 m. ornitologijos stoties vadovas ir didžiulę žiedavimo patirtį sukaupęs Leonas Jezerskas sukūrė naujo tipo zigzaginę gaudyklę, patogią žieduotojams, saugią ir mažiausiai gąsdinančią paukščius.

Per daugiau nei 80 veiklos metų Ventės rage sužieduota per 2 mln. paukščių, priklausančių 244 rūšims (Lietuvoje šiuo metu gyvena 378 rūšių paukščių). Per metus sužieduojama nuo 50 iki 100 tūkst., kartais ir daugiau. Lietuvoje sužieduoti paukščiai buvo aptikti 61 Europos, Afrikos ir Azijos valstybėje, o Lietuvoje per tą laiką aptikti 32 Europos, Azijos ir Afrikos valstybėse sužieduoti paukščiai.

Nuo 1974 m. Ventės rago ornitologijos stočiai vadovauja L. Jezerskas. Šiuo metu stotyje dirba aštuoni žmonės, specialistų – penki. Veikia muziejus, nuo 1994 m. leidžiamas žurnalas „Ventės ragas“, išleista 15 žurnalo „Paukščiai“ numerių. Čia vyksta trumpametražių dokumentinių filmų festivalis „Tinklai“.

Paukščių žiedavimą Lietuvoje koordinuoja Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus. 1978 m. įsteigtas Lietuvos paukščių žiedavimo centras, anksčiau jis egzistavo kitais pavadinimais. Centras yra tikrasis EURING – yra tokia Europos paukščių žiedavimo sąjunga – narys.