Žiemos metu minta gyvūninės kilmės maistu (moliuskais, smulkiais vėžiagyviais, įvairiomis kirmėlėmis ir vabzdžių lervomis), o šiltuoju metų laiku pasmaguriauja ir įvairiais dumbliais.
Pavasarį, šylant vandeniui, susimeta į didelius būrius ir vos tik pražydus ievoms, ant žvirgždėto dugno prasideda nerštas. Beveik mėnesį laiko vyksta vestuviniai šokiai. Patinai pasidabina ryškiu apdaru ir „karūna,“ o patelės lieka pilkšvos ir nepastebimos.
Žmogaus maistui netinkama žuvytė yra labai svarbi upėtakiams ir jaunutėms lašišoms. Jų gausa tiesiogiai priklauso nuo mažųjų žuvelių populiacijos. Upeliuose, kuriuose yra upėtakių, jos sudaro svarbų šios lašišinės žuvies maisto objektą. Tai retas atvejis gamtoje, kada taip glaudžiai tarpusavyje yra susijusios žuvų rūšys. Būtent todėl ji ir yra tokia ypatinga ir vertinga, be jų - nebūtų kitų.
Beje jei priklauso ir pasaulinis introdukcijos rekordas. Būdama europine rūšimi, ji introdukuota visoje JAV ir Kanadoje, piečiausiai pasiekė Uzbekistaną, o šiauriausiai apgyvendinta Norvegijos upeliuose ir poliariniuose ežeruose.
Lietuvoje daugeliui žvejų ji nepažįstama. Kažkokia raina žuvelė ir tiek. Mokslininkai ja vadina Phoxinus phoxinus, o liaudyje ji skamba Rainės vardu (kartais dar vadinama Margė, rainuotė, greituška, margužiukė).
Rainė dažniausiai yra pradedančiųjų žvejų ir vaikų gaudymo objektas. Ji žvejojama lengvute plūdine meškere mažiausiais kabliukais. Masalas – gabaliukas slieko, musės, musės lerva, duona. Žvejai sako, kad ji - geras masalas gaudant plėšriąją žuvį.
