JAV Nacionalinė vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) tą patį ūsuotąjį banginį seka nuo 1992 metų, naudodamasi tais pačiais hidrofonais, kuriais karinis jūrų laivynas stebi svetimus povandeninius laivus.
Jis „dainuoja“ apie 52 hercų dažniu - tai maždaug tiek pat, kiek žemiausia nata, išgaunama tūba. Tuo metu kiti banginiai garsus skleidžia nuo 15 iki 25 hercų dažniu, rašo „TreeHugger“. Laikui bėgant, vienišojo banginio daina ima dar labiau tolti nuo suprantamos kitiems.
Jis ne tik „dainuoja“ kitaip, bet ir nekeliauja jokiais žinomais ūsuotųjų banginių migracijos keliais - todėl kiti banginiai negali jo girdėti ir nesutinka jo kelyje. Kol kas geriausias specialistų spėjimas - kad banginis yra arba „deformuotas“ hibridinis dviejų banginių rūšių palikuonis, arba paskutinis išlikęs nežinomos rūšies narys.
Tiksliai išsiaiškinti beveik nėra galimybių, nes, kaip nurodo kriptozoologas Ollas Lewisas, „surasti judantį taikinį, kai žinai, kad jis tam tikroje vietoje buvo, tarkime, praėjusį antradienį, yra beveik neįveikiama užduotis, reikalaujanti daugybės žmogiškųjų išteklių“.
„Panašu, jog niekada nesužinosime, kaip atrodo 52 hercų banginis, bet sentimentalioji mano dalis tikisi, jog į jo šauksmus kada nors bus atsakyta, kad ir kaip nepanašu“, - sakė O. Lewisas.
Ūsuotieji banginiai – banginių pobūris, kuriam priklauso stambūs ir gana stambūs jūrų žinduoliai.Jų galva didelė, abi šnervės atsiveria viršugalvyje atskirai. Šiam būriui priklauso finvalai, mėlynieji ir kiti banginiai.
52 hercų dažnio banginio dainos (pagreitintos dešimt kartų) galite pasiklausyti čia, pasirinkę antrąją aktyvią nuorodą.
