2011 metų pabaigoje Kurtuvėnų regioninio parko direkcija, įsijungusi į specialų projektą pradėjo vykdyti įvairius gamtotvarkinius darbus. Praėjus pusei projekto įgyvendinimo laiko jau matosi akivaizdūs pokyčiai.
Gražiosios Dubysos senvagės
Dubysos aukštupyje išlikusios vertingos senvagės. Upės slėnyje jos išsibarsčiusios visu rytiniu Kurtuvėnų regioninio parko pakraščiu. Dubysos senvagės labai įvairios savo forma ir išvaizda: ties Goriškės kaimu jos susisukusios spirale kaip gyvatės, tarp Juškaičių II ir Bernotų kaimų išsiraičiusios daugybe kilpų, kitur primena bumerangą, puslankį ar paprasčiausią kūdrą.
Tačiau blogiausia, kad dalis senvagių visai užaugę, pavirtusios pelkėmis su pavojingais akivarais, kitos beveik atviros ar pusiau atviros, nes vasarą beveik visą jų paviršių uždengia žydintys alavijiniai aštriai, peržydėję nugrimztantys į dugną. Tačiau atlikus valymo darbus, medžių ir krūmų išgenėjimą, upė tapo geriau matoma. Taip atsivėrė natūralus kraštovaizdis.
Upės senvagėse, prižėlusiose vandens augalų, randa prieglobstį saugomos gyvūnų rūšys. Čia vystosi šarvuotųjų skėčių ir žaliųjų laumžirgių lervos, gyvena dvijuostės nendriadusės. Saulės apšviestose atvirose senvagių vietose pavasarį neršti susirenka šimtai smailiasnukių ir pievinių varlių. Tyrinėjant vandens vabzdžius, entomologas Giedrius Švitra netikėtai sugavo vijūną – paslaptingą, dumble tūnančią žuvų rūšį, apie kurios paplitimą regioniniame parke beveik nebuvo duomenų. Gamtininkas mano, kad po valymo darbų pagerės ekologinė būklė ir saugomų gyvūnų bei augalų dar padaugės.
Tvarkomos apleistos Dubysos slėnių pievos
Per tris metus Vijurkų smiltpievės ir Deivių aliuvinės pievos „išvaduotos“ nuo savaime išaugusių pušų ir baltalksnių. Kasmet šienaujant pievos atgauna savo tikrąjį veidą. Įdomu tai, kad vykdyti tvarkymo darbus padeda ir karvutės. 2014 metų spalį Kurtuvėnų regioninio parko direkcija įsigijo žiemojimui lauke atsparią Aberdynų – angusų mėsinių galvijų veislės bandą, kuri ganosi įrengtame aptvare. Galvijai neleidžia pievoms apaugti.
Pievų šienavimas, norint išsaugoti nykstančias rūšis, turi vykti nuolat. Ir tai turi būti darome kiekvienos upės pakrantėse. Natūraliose pievose gausu augalų ir jais mintančių vabzdžių. Tarp jų yra ir saugomų. Drėgnose vietose žydi lietuviškosios orchidėjos. Gausiausios iš jų – baltijinės gegūnės, skraido Europoje nykstantys drugiai – didieji auksinukai. Daugiausia žiedų ir gyvybės – birželio mėnesį. Tuo metu pievų paukščiai išveda jauniklius. Dėl šios priežasties pievų buveinės yra šienaujamos vėliau – liepos mėnesį. Išimtis – lubinais apaugusios pievos, kurias reikia pjauti birželį.
Kaip ir daugelyje vietų, regioniniame parke, taip pat yra paplitusių invazinių rūšių. Daugelis grožisi mėlynais, violetiniais lubinų žiedais, juos net darželiuose augina. Bet ne visi žino, kad šie dekoratyvūs augalai įrašyti į Lietuvos invazinių – naikintinų augalų sąrašą. Kuo nusikalto lubinai? Šie augalai sudaro simbiozę su azotą fiksuojančiomis bakterijomis, kurios įsikuria ant jų šaknų. Dirvožemyje pagausėjus azoto, nederlingų smėlynų bendrijos, kuriose auga lubinai, pakinta: suveši azotamėgiai augalai, tokie kaip dilgėlės, usnys, kiečiai. Vijurkų pievose saugant natūralias pievų bendrijas žydintys lubinai šienaujami dukart metuose: pirmąkart iki žydėjimo pavasarį, kitąkart – žydėjimo metu, kad nesubrandintų sėklų.
