Susipykę koalos griebia viena kitai už ausų, tada lyg ir suglaudžia nosis susitaikymo bučkiui, tačiau netrukus vėl apsistumdo. Juokingiausia tai, kad gyvūnai skleidžia visai nepiktą pyptelėjimą primenantį garsą.
Koalos yra meškomis laikomi sterbliniai žinduoliai, nors iš tiesų yra labiausiai gimingos vombatams. Jos natūraliai gyvena pietų ir rytų Australijoje.
Pagrindiniai koalų bruožai – pūkuotos ausys, beuodegis kūnas ir šaukšto formos didelė nosis. Jų kailio spalvos varijuoja nuo pilkos-sidabrinės iki rusvos, kartais pereina iš vienos spalvos į kitą.
Koalos gyvena eukaliptų giraitėse, nes šiuo augalu daugiausia ir maitinasi. Jos neturi daug natūralių priešų, tačiau lengvai užsikrečia parazitais arba šiai rūšiai būdingomis ligomis.
Ankstyvajame XX amžiuje jos beatodairiškai medžiotos, tačiau vėliau šie lėti gyvūnai tapo Australijos simboliu ir juos imta saugoti. Žinoma, jų gyvenvietėms, kaip ir daugelio kitų retų pasaulio gyvūnų, kenkia miško kirtimai ir miestų plėtra, atimanti jų gyvenamas teritorijas.
Nors koala – labai mielas gyvūnas, ji nelabai gali mus kuo nustebinti, išskyrus mielas peštynes. Koalos smegenys yra vienos mažiausių gyvūnijos pasaulyje, lyginant smegenų masę su gyvūno kūno mase. Mokslininkai pagal smegenis koalas priskiria „primityvių“ gyvūnų kategorijai.
Jos negali pakeisti savo elgesio, pavyzdžiui, neatpažįsta jau nuskintų eukalipto lapų ir jų neėda.
Kaip ir dauguma sterblinių gyvūnų, koalos patelės turi dvi gimdas, o patinai – dvigalvį penį.
