Viešnia iš Pietų Amerikos, kurios Lietuvos gamtai nereikia

Iš Žemaitijos gavau laišką, kuriame žingeidus gamtos stebėtojas aprašė susitikimą su gamtoje neregėtu žvėrimi. Gal ir būtų buvę sunku nustatyti, kas jis, nes žvėris naktį vaikščiojo po miškelį, po to pūkštelėjo į tvenkinį. Tačiau prie laiško pridėtos puikios kokybės nuotraukos neleido abejoti: į sodybą, jos tvenkinį nežinia iš kur atkeliavo nutrija. Natūralios spalvos, taigi - pilkai rusva, su juodos spalvos akuotais, didinančiais kailio margumą. Mūsų gamtai šis žvėris nėra būdingas, todėl toks atvejis įdomus, Tiesa, jis anaiptol ne vienintelis ir ne pirmasis.

Lietuvoje joms nepatinka tik vienas dalykas

Nutrija - iš Pietų Amerikos žemyno kilusi rūšis. Čia ji dažniausiai sutinkama vietovėse nuo pietinės Brazilijos dalies ir Bolivijos iki pietinės Argentinos ir Čilės. Pirmosios nutrijos į Prancūziją iš Pietų Amerikos atvežtos 1890 metais ir laikytos fermose. Nuo 1926-ųjų laikomos ir Vokietijoje.

Pirmosios į laisvę pasprukusios ir joje pritapusios nutrijos stebėtos Didžiosios Britanijos salose. Vėliau jos pabėgo į laisvę ar buvo paleistos daugelyje Europos žemyninės dalies vietų. Graužikai apsigyveno upėse, kurių pakraščiuose auga vešli auglija, o stačiuose krantuose galima rausti urvus, taip pat joms „tiko“ ir seklūs, užaugantys ežerai, tvenkiniai. Vienintelis jų plitimą galintis sulaikyti faktorius - šaltis, nes žiemos maisto atsargų jos neruošia, be to, apšąla uodegas ir peršalusios suserga.

Kai kur (Prancūzijoje, tose pačios Didžiosios Britanijos salose) nutrijas gamtoje įveisė pragmatiškais tikslais - kadangi čia nuo neatmenamų laikų negyvena bebrai, ši ekologinė niša buvo laisva. Be to, nutrija yra pakankamai visli, tad perspektyva turėti naują medžiojamą rūšį buvo viliojanti. Gamtoje nutrijos išauga stambios, o nelaisvėje, fermose būna dar didesnės, jų mėsa vertinama smagurių. Nieko keista, kad daug kur ji greitai pritapo gamtoje ir tapo medžioklės objektu. Šiandien Prancūzijoje, Europos Pietų ir Vidurio regionuose daug kas tiki, kad tai - vietinė, tikroji jų gamtos rūšis. 

Kaip atskirti nutriją nuo ondatros?

Beje, čia pat gamtoje gyvena dar vienas Europos gamtai svetimas graužikas - ondatra. Tačiau supainioti šias rūšis neįmanoma: nutrija nuo ondatros, visų pirma, skiriasi dydžiu. Nutrija sveria 6-9 kilogramus, jos kūno ilgis 60-65 centimetrai, beveik plika apvali, žvynuota uodega yra 30-45 centimetrų ilgio.

Ondatra žymiai mažesnė – jos kūno ilgis apie 35 centimetrus, svoris iki 1,5 kilogramo (dažnai – daug mažesnis). Uodega plika, žvynuota, suplota iš šonų ir atliekanti „vairo“ vaidmenį ondatrai plaukiant.

Svarbiauias tikslas, dėl kurio nutrijos buvo įvežtos į Europą – jų laikymas fermose. Po karo buvo laikomos daug kur (vien tik Vokietijoje buvo apie 1000 nutrijų fermų), nemažai jų užauginta ir Lietuvos sodybose. Tačiau XX a. pabaigoje, pasikeitus madai ir kritus kailių poreikiui, krito ir auginamų nutrijų skaičius. Šiandien daug kas labiau vertina jų švelnią skanią mėsą.

Gamtoje nutrija aktyvi visą parą, ypač vakare ir prieblandoje. Gyvena poromis, kartais – keliolikos žvėrelių grupėmis, kuriose būna įvairaus amžiaus gyvūnų. Nutrijų užpakalinių kojų pirštai sujungti plaukiojamosiomis plėvėmis, kurios padeda plaukiojant ir nardant. Panėrusios po vandeniu nutrijos gali išbūti iki 5 minučių.

Nutrijos gana vislios – po 19 savaičių nėštumo gimsta 5-8 pilnai išsivystę – regintys, galintys plaukioti jaunikliai. Po 5 mėnesių jie jau būna subrendę. Per vasarą nutrijos gali atvesti 2 vadas. Toks vislumas būdingas daugeliui graužikų. Pakliuvusios į tinkamas sąlygas, nutrijos galėtų gana sparčiai plisti. Beje, tai ir įvyko kai kuriose pietinėse Eurazijos valstybėse – šiuo metu laukinės „populiacijos“ susidarę net Japonijoje.

Nutrijas laikė net Tadas Ivanauskas

Apie nutriją Lietuvoje žinota seniai. Štai profesorius Tada Ivanauskas 1956 metais išleistoje knygoje „Apie žvėris ir paukščius“ rašo: „Pastaraisiais laikais daugelyje Europos kraštų yra įveistas graužikas - nutrija, kilęs iš Pietų Amerikos. Jis yra didesnis už mūsų kiškį, kresnensis ir turi baisius oranžinės spalvos priešakinius dantis. Nutrija vertinga dėl savo puikaus, švelnaus kailio, be to, tiekia geros, skoniu panašios į kiškieną, mėsos. Lietuvoje buvo mėginta įveisti nutrijas dar 1936 metais, ir pradžia buvo sėkminga, tačiau darbą nutraukė Antrojo pasaulinio karo suirutės. Tarybiniais laikais Lietuvoje šio žvėriuko aklimatizacija atnaujinama“.

Reikėtų priminti, kad profesorius nutrijas laikė Alytaus rajone, prie Gėluko (Dėluko) ežero esančioje sodyboje. Čia jos laikėsi gerai, tik žiemą apšaldavo uodegas.

Sugrįžtant prie gamtos stebėtojo iš Žemaitijos pranešimo, kyla logiškas klausimas: ar nutrijos dabar gali kurtis mūsų gamtoje ir tapti dar viena nepageidaujama invazine rūšimi? Iš tikro, jos gali puikiai jaustis vasarą, tačiau žiemą vargu ar išgyventų, nes neturėdamos maisto atsargų, užšalus vandens telkiniams, yra pasmerktos badui.

Buvo pranešimų, kad jos stebimos Nemuno deltos (Rusnės salos) nendrynuose, tačiau šių stebėjimų patvirtinimų nesulaukta. Šiandien niekas jų į laisvę išleisti ir atlikti dar vieną niekam nereikalingą eksperimentą neketina. Nutrijų laikytojų reta, tad žvėreliams nėra iš kur pasprukti. Matyt, tokios pasprukusios iš nelaisvės nutrijos turėtų būti sugaunamos ir grąžinamos savininkams ar perduodamos kitiems laikytojams. Lietuvos gamtai tikrai nereikia tokio žvėries.

Sekite gamtos, ekologijos ir aplinkosaugos naujienas, prisijungę prie GRYNAS.lt „Facebook“ draugų.