Virš Lietuvos plasnoja svečiai iš šiaurės

Esame Vakarų Palearktikos viduryje, ypatingoje vietoje, vieno didžiausių paukščių migracijos srauto pasaulyje, vadinamo Via Baltica, pusiaukelėje. Pro Lietuvą vien tik pajūriu kiekvieną rudenį, kai migracija yra pati pastebimiausia, praskrenda milijonai paukščių. Jų gimtinė – nuo kaimyninės Latvijos iki Suomijos ir Arkties vandenyno jūrų pakraščių. Visi paukščiai, rudenį skrendantys pro mus, gali būti vadinami svečiais iš šiaurės.

Tačiau iš tikro dalis migruojančių rūšių yra tos pačios, kurias matome perėjimo metu. Tai netrukdo stebėtis kaip reta skaitlingu ir nenutrūkstančiu didžiųjų zylių srautu, kaip niekada gausiomis, šiaip jau paslaptingomis ir į migruojančias rūšis visai nepanašiomis karetaitėmis. Kas kita – paukščiai, kuriuos žinome „esančius iš svetur“.

Suopiai šiltomis „kelnėmis“

Štai skrenda paukštvanagiai ir vištvanagiai – šviesiomis plunksnomis, tikri „šiauriečiai“. Atplazda kikiliai – labai kukliu poilsio rūbu, o kartu su jais – ką tik sukrutę keliauti šiauriniai kikiliai: panašaus dydžio, tik su geltonesniu apdaru. Skrydyje jie atskiriami nesunkiai, tačiau labiausiai įsimena čaižūs jų signalai, visai nepanašūs į paprasto kikilio pinksėjimą. 

Mums jie – svetimi, nes pasirodo rudenį, nuskrenda toliau pietų link ir tik dalis pasilieka žiemoti, o pavasarį visi skuba atgal į šiaurę. Ore pabyra alksninukų pulko purslai – maži žalsvaplunksniai paukščiukai taip pat iš šiaurės ir šiaurės rytų. Tiesa, šiek tiek jų peri ir mūsų krašte, bet įprasta ar gausia šios rūšies nepavadinsi.

Tikrosios viešnios iš šiaurės – želmeninės ir baltakaktės žąsys – jau skrido, ypač intensyvi jų migracija buvo paskutinę rugsėjo savaitę ir spalio pirmosiomis dienomis. Dalis praskrido, nugirksėjo net nenusileidę, kitos likosi Lietuvoje ir čia užtruks bent iki lapkričio vidurio.

Tikrieji svečiai iš šiaurės – tūbuotieji suopiai, labai panašūs į mūsų paprastuosius suopius, tik stambesni, iki pirštų plunksnuotomis kojomis (mūsiškio suopio jos plikos) ir baltu antuodegiu. Šių suopių, beje, kaip ir kitų peliniais graužikais mintančių paukščių gausa svyruoja priklausomai nuo graužikų skaičiaus. Šiemet, matyt, šiaurėje maisto buvo mažai, tad ir tūbuotųjų suopių beveik neregėti. Galbūt, jie dar pasirodys. 

Ką Lietuvoje veikia šaltesnio klimato mėgėjai ?

Nuo seno buvo tikima, kad taip rudenį atkeliauja plėšriosios medšarkės, kurios yra labai aktyvios graužikų medžiotojos. Deja, įrodymų, kad jos keliauja, be to – taip toli, neturime. Matyt, didžioji dalis šių medšarkių tik dabar išskrenda iš pelkių ir miškų, laikosi prie pievų ir dirvonų, kur didžiausia tikimybė nutverti peliuką. Beje, medšarkės mielai medžioja ir daugelį žvirblinių paukščių.

Šiek tiek vėliau pasirodys tikrieji svečiai iš šiaurės – svirbeliai, čimčiakai, sniegstartės. Jų atskridimas dažniausiai pranašauja šaltį, pirmąjį sniegelį ar šlapdribą. Svirbeliai skubės lesti uogas ir vaisus, čimčiakai – aižyti žolių sėklas, sniegstartės rinks sėklas, stvarstys vabzdžius.

Šie paukščiai visada judės, skraidinės iš vienos maistu gausios vietos į kitą, todėl juos tai regėsime, tai vėl pamesime iš akių. Kol kas taip pat nežinome, kiek jų atskris, nes svirbelių ir čimčiakų gausa kinta tam tikrais ciklais. Labai gausus svirbelių antplūdis buvo beveik prieš 15 metų, pastebimi, bet ne masiniai skridimai vyko kas 4-5 metus.

Čimčiakų gausos protrūkio laukiame jau seniai, paskutinis toks antplūdis, stebinęs dideliais nebaikščių paukščiukų pulkais, buvo 1972 metais.

Daug vėliau, jau įsismarkavus žiemai, prie upelių išvysime iš šiaurės atskridusius vandeninius strazdus, miškuose, prie sodybų – raibasias pelėdas. Kai kada į Lietuvą atskrenda laplandinės ir poliarinės (baltosios) pelėdos, medžiokliniai sakalai, tačiau šie atvejai be galo reti.