Geriau įsižiūrėjus šalia antrosios saulės galima buvo pamatyti kažką panašaus į šviesos spektro („vaivorykštės“) stulpą.
„Tai klasikinis optinis atmosferos reiškinys – halas. (tai graikų kilmės terminas – iš gr. haiōs — ratas) – ratilas apie Saulę ar Mėnulį“, – iš karto atpažino reiškinį etnokosmologas Jonas Vaiškūnas. Anot jo, tiesiog skirtingos meteorologinės sąlygos lėmė, kad plika akimi buvo matomas tik vienas jo fragmentas.
„Galime įsivaizduodami apie tikrąją Saulę nubrėžti tokį didelį lanką. Ten dešinėje matome tik jo fragmentą. Halai nėra labai reti, tiesiog retai pastebimi ir užfiksuojami. Jeigu nesimato viso lanko apie Saulę, tuomet dažnai matosi intensyviausi jo taškai: į kairę arba dešinę nuo Saulės, arba viršuje ar apačioje. Įsivaizduokite lyg savotišką kryžių. Šiuo atveju matomas tik halo fragmentas Saulės dešinėje“, – aiškino J. Vaiškūnas.
Etnokosmologas, kaip pavyzdį pateikė internete rastą nuotrauką, kurioje matomi intensyvūs halo taškai bei mokantiems rusų kalbą pasiūlė perskaityti straipsnį.
Halas – tai optinis reiškinys, susidarantis lūžus ar atsispindėjus šviesos spinduliams lediniuose debesų kristaluose. Dažniausiai susidaro plunksniniuose ir plunksniniuose-sluoksniniuose debesyse. Halai atrodo kaip balti arba vaivorykštiniai šviesos ratilai, juostos, lankai, stulpai, dėmės aplink Saulę ar Mėnulį. Ratilo spalvos gali būti įvairaus ryškumo, jos išsidėsto link išorės: rausva, geltona, žalia, žydra.
Mūsų senoliai matydami apie Saulę šviesų ratą (halą) sakydavo, kad Saulė „apsitvėrusi“. Sudėtingesnės struktūros halus panašius į vaivorykštes iš vienos arba abiejų Saulės pusių ir susidarančias šviesias dėmes tarsi papildomas saules vadindavo „pasauliniai“, „saulinyčios“, „saulabroliai“, „saulynai“, „atspinduliai“, „Saulės pusbroliai“ ir panašiai. Tuomet buvo tikimasi oro pasikeitimo.
Senoliai sakydavo, kad „pasirodė halas – lauk orų pablogėjimo, o žiemą – atšilimo“, nes halas susidaro debesų sistemos – šiltojo atmosferos fronto – priešakyje, po plunksninių debesų slenkantys sluoksniniai atneša kritulių.
„Anksčiau tokie reiškiniai buvo labai svarbūs. Meteorologų nebuvo, tad kiekvienas pats sau būdavo meteorologas. Kiekvienas gamtos ženklas buvo analizuojamas, siejamas su kažkokiais pokyčiais“, – pridūrė J. Vaiškūnas.
