Pastarieji keleri metai Žuvinto biosferos rezervatui išties buvo išskirtiniai: suteikus biosferos statusą, jame pradėti vykdyti gamtotvarkos darbai, atkursiantys pažeistus gamtinius kompleksus šioje teritorijoje, be to, pernai rezervatas priimtas į pasaulinį UNESCO biosferos rezervatų tinklą. Tai garbingas ir simboliškas įvykis, tarsi ženklinantis Žuvinto kaip gamtinio rezervato eros pabaigą, ir naujo – biosferos rezervato – laikotarpio pradžią. Šis unikalus Lietuvos kampelis įdomus ne tik gamtinėmis vertybėmis, bet ir ilga bei sudėtinga jų saugojimo istorija, parodžiusia, kiek nedaug dar žmogus supranta apie gamtą.
Dar prieš porą trejetą dešimčių metų Žuvintas buvo vadinamas paukščių ežeru, karalyste, rojumi, net ir dabar dar neretai, lyg iš inercijos, kam nors ima ir išsprūsta šie skambūs epitetai. Seklus, užaugantis ežeras ir jį supančios didžiulės pelkės (šiame dzūkų-sūduvių krašte vadinamos paliomis) iš tikrųjų buvo turtingiausia paukščiais Lietuvos vietovė. Nors šis titulas šiuo metu neabejotinai priklauso Nemuno deltai, tačiau Žuvinto, kaip seniausio Lietuvos rezervato ir kartu seniausios saugomos teritorijos, istorija labai įdomi ir verta dėmesio: ji yra puikus įrodymas, jog žmogus, nepaisant gerų norų, dėl savo neišmanymo ar naivumo, gali jai labiau pakenkti nei apsaugoti ir kad saugomos teritorijos statuso suteikimas vienai ar kitai teritorijai anaiptol neužtikrina tinkamos apsaugos. Žuvinto rezervato istorija – tai Lietuvos gamtos apsaugos ir kartu jos suvokimo (kai kuriais atvejais – nesuvokimo) istorija, kurioje, deja, neapsieita be klaidų, kartais kainavusių labai daug. Žuvintas išsiskiria ir tuo, jog sovietiniais laikais apie jį buvo parašyta gausybė knygų ir straipsnių (ne tik mokslinių), išleista fotoalbumų, rezervatas buvo tikra ,,žvaigždė‘‘, puikiai žinomas ne tik gamtininkams. Ir tai suprantama – juk ilgą laiką jis buvo vienintelis rezervatas Lietuvoje.
Žuvinto ežeras gimė ledynams sustūmus kalvagūbrį į šiaurės vakarus nuo dabartinių palių: lėkštoje dubumoje susidarė didžiulis, bet seklus ežeras, kuris, kaip ir panašūs Amalvo (Žuvinto kaimynas) ir Rėkyvos ežerai, per keletą tūkstantmečių beveik visiškai užpelkėjo, liko tik palyginti nedideli, seklūs liekaniniai ežerai, apsupti didžiulių pelkių. Jau devynioliktajame amžiuje Žuvinto apylinkės buvo beveik bemiškis ir gana tankiai apgyvendintas regionas – derlingos priemolio dirvos lėmė, kad vietoje čia augusių miškų nusidriekė žemės ūkio kultūrų laukai ir ganyklos. Žuvintas iš trijų pusių buvo apsuptas sukultūrinto kraštovaizdžio, tik iš vakarų pusės palias saugo Buktos giria. Nepaisant to, o galbūt kaip tik dėl to, Žuvinto ežeras ir jo apylinkės buvo taip mėgiamos sparnuočių: didžiuliai nendrynais ir švendrynais apaugęs ežeras su puikiomis povandeninėmis ganyklomis, supamas atvirų (šienaujamų ar ganomų!) žemapelkių ir pievų bei grūdais apsėtų laukų buvo ideali vieta didžiuliams pulkams ančių, tilvikų ir kitų sparnuočių. Ko gero, iki pat dvidešimtojo amžiaus vidurio Žuvintas išgyveno savo aukso amžių: nors pačiame ežere viršvandenės augalijos (nendrynų, švendrynų ir meldynų) masyvai buvo nemaži, tačiau ir atviro vandens plotai dar tebebuvo pakankami, jų dugne plytėjo daugumai paukščių svarbios povandeninės maurabragių pievos – mitybos plotai. Žodžiu, ideali vieta vandens ir pelkių paukščiams.
Įstabi ne tik tuometinė paukščių gausa ir įvairovė, bet ir tai, jog ji gyvavo nesaugant ir žmonėms aktyviai naudojant gamtos išteklius. Žuvinto apylinkių gyventojai, suprantama, ne tik grožėjosi gamta, bet ir ėmė iš jos tai, ką galėjo: kiaušiniavo (rinko neužperėtus kiaušinius iš lizdų), šienavo nendres, žvejojo, medžiojo, didžiulėse paliose rinko uogas – žodžiu, darė tai, kas šiuo metu draudžiama arba griežtai ribojama. Tačiau ta veikla buvo sudėtinė ekosistemos dalis, ir ji iš dalies lėmė tą bioįvairovę, matytą pirmųjų Žuvintą aplankiusių mokslininkų (tokių kaip Tačanovskis bei Ivanauskas): juk būtent šienaujamos, ganomos paežerės buvo puikiausios vietos daugybei tilvikų ir kitų dabar Raudonąją knygą puošiančių paukščių rūšių perėjimui. Šitaip tas senovės valstietis, pats apie tai nė nesapnuodamas, gamtotvarkos darbą atliko geriau nei dabartiniai šios srities specialistai.
Vėlesnė Žuvinto istorija buvo nulemta vieno žmogaus, puikiai žinomo kiekvienam gamta besidominčiajam. 1921 metų ankstyvą pavasarį ežerą aplankė Lietuvos gamtininkų patriarchas, viena ryškiausių Lietuvos mokslo asmenybių profesorius Tadas Ivanauskas. Jis liko sužavėtas paukščių gausa ir įvairove, ir, kaip pats vėliau rašė, numatė šią vietą būsiant idealia paukščių rezervatui įkurti. Taigi Tarpukario Lietuvoje Žuvintas tapo viena populiariausių vietų gamtininkų tyrimų, studentų praktikų, jų vargų ir problemų, džiaugsmų ir atradimų vieta. Vienas įvykis iš tų laikų šiuo metu atrodo neįtikėtinai, ir kiekvienam gamtininkui ir apskritai mokslininkui nejučiomis sukelia pavydą: tuometinei Žemės Ūkio ministerijai sumanius nusausinti Žuvinto pakrantes, užteko T. Ivanausko įsikišimo, ir šių planų buvo atsisakyta. Dar daugiau: 1937 metais Žuvinto ežeras (kartu su Kamšos ir Kiauneliškio) buvo paskelbtas rezervatu – trumpai tariant, valdžia išgirdo mokslininkų žodį ir pirmieji pamatai dabartinės saugomų teritorijų sistemos link buvo padėti. Naujajam rezervatui saugoti ir tirti buvo paskirtas Teofilis Zubavičius – savamokslis gamtininkas, kurio atsidavimas gamtos tyrimams ir apsaugai Žuvinte verta atskirų knygų bei filmų (filmas, rodos, buvo sukurtas dar sovietiniais laikais). T. Zubavičiui teko nepavydėtina dalia saugoti Žuvintą karo metais, kuomet, kaip žinia, brakonieriavimas tampa įprastu ir savaime suprantamu dalyku. Vieno konflikto su brakonieriais metu netgi buvo iškilęs rimtas pavojus T. Zubavičiaus gyvybei. Po Antrojo Pasaulinio karo Sovietų Lietuvoje rezervatas buvo atkurtas ir išplėstas.
Nors Žuvinte netrūko gamtinių retenybių, pirmaisiais rezervato gyvavimo dešimtmečiais jį labiausiai garsino gulbės nebylės, kurios Lietuvoje neperėjo iki 1937 metų. Šis ežeras buvo atsikuriančios gulbių populiacijos centras, iš kurio šie sparnuočiai paplito po visą Lietuvą. Ir dabar jau niekas nenustemba išvydęs gulbę nebylę – tai įprastas, be to, žmogaus kaimynystės nevengiantis paukštis.
Tačiau kuriant rezervatą (ir jį atkuriant po karo), buvo pamiršti vietos gyventojai, kurie ištisus amžius vertėsi kaip išgalėdami Žuvinto paežerėse ir buvo tapę neatskiriama ekosistemos dalimi. Visoje Sovietų Sąjungoje buvo steigiami rezervatai (rus. zapovedniki), kuriuose ,,visiems laikams‘‘ draudžiama žmogaus veikla (išskyrus mokslinius tyrimus), taip neva užtikrinant gamtinės įvairovės klestėjimą: atokiuose Sibiro ar Arkties plotuose, nemačiusiuose nei kirvio, nei žagrės, tokia praktika gal ir tiko, tačiau intensyvaus žemės ūkio kraštuose, tokiuose kaip Lietuva, ir ypač šiame Dzūkijos-Sūduvos paribio krašte, tai padarė daug žalos – tiek žmonėms, tiek ir visai gamtai. Buvo uždrausta kiaušiniauti, apribota žvejyba, neleidžiama ganyti, šienauti paežerėse. Kita vertus, sovietiniais laikais teorija dažniausiai nesutapo su praktika: nors rezervato nuostatai draudė ūkinę veiklą jo teritorijoje, kolūkiai paežerės pievas ir viksvynus nušienaudavo iki pat vandens: pašarų trūko, o penkmečio planai turėjo būti įgyvendinti. Tiesa, ši veikla, nors ir prieštaraujanti nuostatams, iš dalies buvo naudinga, nes palaikė atviras, krūmais neužaugusias pievas ir žemapelkes.
Dar viena šiuo metu keistai atrodanti praktika, vykdyta sovietiniai laikais: buvo naikinami plėšrūnai, tokie kaip varniniai paukščiai, vanagai, lingės, lapės. Mat buvo laikomasi nuostatos, jog, norint išsaugoti ir pagausinti vandens ir pelkių paukščius, kuriais ir garsėjo Žuvintas, riekia palaikyti minimalų plėšrūnų skaičių, trumpai tariant, ,,plėšrūnams rezervate ne vieta‘‘. Nepaisant to, būtent sovietų okupacijos laikais, aštuntajame dešimtmetyje, rezervate, kaip ir visoje Lietuvoje, įsikūrė Šiaurės Amerikos plėšrūnas (reikia pasakyti, labai aršus plėšrūnas), kanadinė audinė, kuris taip sėkmingai darbavosi, kad dešimtajame dešimtmetyje iš buvusių tūkstantinių kirų kolonijų nebeliko nė vieno sėkmingai išperėjusio kiro, smarkiai nukentėjo ir kitų paukščių populiacijos. Ir dabartiniu metu audinės daro didelę žalą paukščiams – ko gero, tai vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip nevietinės rūšys gali nevaldomai išplisti ir daryti milžinišką žalą naujose ekosistemose.
Nepaisant minėtų problemų, iškilusių vienu ar kitu laikotarpiu, niekas taip nepakeitė Žuvinto, kaip septintajame dešimtmetyje sovietų sumanytas apgailėtinas ir utopinis (kaip ir visas komunizmo kūrimas) planas aprūpinti Kapsuką (Marijampolę) vandeniu. Vykdant šį grandiozinį projektą, buvo ištiesintos Žuvintan įtekančios (Kiaulyčia, Bambena) ir ištekanti (Dovinė) upės, ant pastarosios pastatytas šliuzas, pavertęs Žuvinto ežerą tvenkiniu su reguliuojamu (žinoma, ne pagal gamtos interesus) vandeniu, palių pakraščiai nusausinti, apjuosti melioracijos grioviais, rezervatas buvo tarsi įrėmintas juose. Dėl šių pertvarkų Žuvinto aukštapelkė pasausėjo, ežero vandens lygį reguliuojant, paspartėjo jo apaugimas. Aplinkiniuose kolūkių lakuose sėkmingai vykdyta praktika su šūkiu ,,geriau keliskart pertręšti nei bent šiek tiek nedatręšti‘‘ užtikrino, kad Žuvinto ežero augalija gaudavo ne mažesnes azoto ir kitų trąšų dozes nei pavyzdingi javų laukai. Tokiu būdu ir iki tol ryškiai eutrofinis ežeras tapo hipereutrofiniu, t.y., pasižyminčiu itin dideliu vandenyje ištirpusių maisto medžiagų kiekiu. Ežere sparčiai plėtėsi nendrynai, švendrynai, o vandens paukščiams taip svarbūs maurabraginių dumblių plotai nyko. Ir visa tai vyko vieninteliame tuo metu Lietuvoje buvusiame rezervate (Čepkelių rezervatas įkurtas tik 1975 metais).
O paukščių tuo tarpu vis mažėjo (skurdo visa ekosistema, tačiau į paukščius buvo kreipiamas didžiausias dėmesys – Žuvintas visgi buvo pirmiausia paukščių rezervatas). Nors nuo rezervato įkūrimo nebuvo atliekami nuoseklūs tyrimai populiacijų kaitai įvertinti, ir iš akies pastebėti pokyčiai neleidžia abejoti – Žuvinto paukščių per rezervato gyvavimo laikotarpį sumažėjo keleriopai. Ilgametis Žuvinto direktorius Vytautas Nedzinskas rašė, jog jam pasiteiravus T. Ivanausko apie paukščių gausos pokyčius per jo tyrimų laikotarpį (1921-1969), profesorius teigė, jog paukščių sumažėjo tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai (t.y., skaitlingumu bei rūšine įvairove). Apie tai, beje, rašė ir pats T. Ivanauskas. V. Nedzinskas savo ruožtu tvirtina, jog per jo apžvelgiamą laikotarpį (1969-1997) paukščių sumažėjo taip pat labai ženkliai. Žuvintą apleido tokie anksčiau gausiai perėję sparnuočiai, kaip rudės, juodakakliai kragai, juodkrūčiai bėgikai, didžiosios kuolingos, mažieji baubliai ir kitos retos rūšys. Smarkiai sumažėjo ir buvusių pačių įprasčiausių (vadinamųjų foninių) rūšių: laukių, ausuotųjų kragų, rudagalvių ir kuoduotųjų ančių, tų pačių gulbių nebylių. Taigi rezervato tikslas ,,saugoti ir gausinti vietinę fauną, ypač paukščius‘‘ nebuvo pasiektas.
Be abejo, nevertėtų visko piešti tamsiomis spalvomis, juolab, kad rezervate vis dar aptinkama retenybių. Čia vienos gausiausių šalyje didžiųjų baublių, nendrinių lingių ir vandens vištelių populiacijos, pilkųjų žąsų gausu kaip niekad iki tol, vis dar pragysta vienas kitas visame savo areale retos meldinės nendrinukės patinėlis, be to, nederėtų pamiršti ir kitų organizmų: vabzdžių, žinduolių, augalų. Didžiulė rezervato aukštapelkė, nepaisant sausinimo darbų aplink ją, išlaikė nemažai pirmapradės gamtos bruožų. Kad įsitikintume, jog galėjo būti daug blogiau, užtenka žvilgtelti į artimą Žuvinto kaimyną – Amalvo ežerą ir palias. Iš buvusios vienos didžiausių Lietuvos pelkių beliko vos trečdalis, kuris taip pat smarkiai pažeistas. Sovietų bandymas pelkės vietoje įkurti kultūrines pievas – dar vienas beviltiškas tų laikų eksperimentas.
Beje, apie ilgametį rezervato direktorių Vytautą Nedzinską: kad ir kokie abejotini būtų kai kurie jo moksliniuose darbuose pateikti faktai, kad ir kokios nuomonės apie jį yra kai kurie jo bendraamžiai gamtininkai, V. Nedzinskas buvo vienas talentingiausių Lietuvos gamtininkų-rašytojų ir jo raštai apie Žuvintą neabejotinai yra vieni puikiausių Lietuvos gamtos populiarinimo darbų.
Taip jau sutapo, kad 2002 metais, kuomet ežere tragiškai žuvo V. Nedzinskas, Žuvinto rezervatas tapo pirmuoju ir vieninteliu biosferos rezervatu mūsų šalyje. Rezervato teritorija padidėjo keleriopai: prijungti Amalvo ir Žaltyčio buvę draustiniai, Buktos giria. Prasidėjo naujas šio gamtos kampelio istorijos tarpsnis. Nauji nuostatai siekia ne tik saugoti gamtines vertybes ir tirti jų raidą, bet ir skatina darnų išteklių naudojimą. Be kita ko, skatinamas ganymas paežerės pievose, taip pat šienavimas (įskaitant nendrynus). Kažkur girdėta, ar ne? Taip, šiuo metu Žuvinte iš dalies stengiamasi atkurti tą veiklą, kuri buvo vykdoma vietinių valstiečių prie šimtą metų. Galima sakyti, bandoma atsukti laikrodį atgal, tikintis sugrąžinti prarastą bioįvairovę. Žinoma, naivu būtų tikėtis, kad į Žuvintą staiga ims ir sugrįš ta gausybė paukščių, gyvenusių čia auksiniais, ikirezervatiniais laikais.
Ir vis dėlto dabartinė veikla liudija pasikeitusį požiūrį į gamtą: žmogus yra sudėtinė jos dalis ir nedera taip paprastai jo išbraukti, naiviai tikintis, kad tai leis gamtai klestėti. Žuvintui tai reiškia šviesą ilgo, klaidų ir nesusipratimų kupino, tunelio gale. Nors ir niokotas, netekęs paukščių karalystės vardo, beveik visiškai užgožtas viršvandene augalija, tai tebėra vienas įstabiausių ir brangiausių Lietuvos gamtos kampelių, ir istorija, ilgą laiką buvusi tokia negailestinga, atrodo, galų gale stojo Žuvinto pusėn.
