Ankstyvą pavasarį žydinčių augalų nedaug, ir jie pražysta ne bet kaip. Augalų, vadinamų pavasario fenologiniais indikatoriais, pražydimo tvarka rodo pavasario, taip pat ir ateinančios vasaros pobūdį.

Kokie bus metai?

Ankstyvą ir šiltą pavasarį pirmutinis pražysta paprastasis lazdynas (C. Corylus avellana L.): Vilniaus apylinkėse anksčiausiai – kovo 8 d., vidutiniškai – balandžio 8 d. Paskui savo žiedelius išskleidžia baltalksnis (A. Alnus incana (L.) Moench) ir ankstyvasis šalpusnis (T. Tussilago farfara L.).

Ankstyvą, bet vėsų ir ilgą, permainingą pavasarį pirmas pražysta baltalksnis, po jo – lazdynas arba šalpusnis. Pagal jų žydėjimo eiliškumą galima spėti, kas tą sezoną lems mūsų orus – Atlantas ar Šiaurė.

Vėlyvą ir staigų pavasarį pirmasis pražysta šalpusnis, po jo – baltalksnis, dar vėliau – lazdynas.
Visais atvejais tikrasis pavasaris prasideda pražydus lazdynui, iki tol – priešpavasaris.

Kodėl ankstyvą šiltą pavasarį baltalksnis ir šalpusnis vėluoja? Negi jiems žydėti per šilta? Yra toks liaudiškas pastebėjimas: šalpusniams sužydėjus, subjūra orai. Logika čia atvirkštinė, bet taip yra iš tiesų: ir baltalksnis, ir šalpusnis pražysta tik esant vėsiems orams.

Taigi lazdynas pranašauja ankstyvą ir šiltą pavasarį, kuriam būdinga Pietų įtaka. Po tokio pavasario ateina šilta vasara, malonus ruduo. Pavadinkime tokius metus Lazdyno metais.

Jeigu pirmas pražysta baltalksnis, laukime Baltalksnio metų: su Atlanto lietumis arba Šiaurės šalnomis.

O kai kitus pavasario fenologinius indikatorius aplenkia šalpusnis, būna Šalpusnio metai: nusiteikime vėlyvam, staigiam pavasariui ir karštai, sausai vasarai.
Išvada paprasta: kai pavasario pradžia labai graži, reikia laukti sugrįžtančios vėsos. Ankstyvojo pavasario tęsinys – tikrasis pavasaris.

Išvada paprasta: kai pavasario pradžia labai graži, reikia laukti sugrįžtančios vėsos. Ankstyvojo pavasario tęsinys – tikrasis pavasaris. Jį rodo blindės žydėjimo pradžia. Be blindės, dabar yra naujas indikatorius – gelton­žiedė sedula.

Riešutavimas liks prisiminimuose?

Žydi lazdynai, mėlynuoja žibutės. Jų žydėjimo laikas sutampa. Lietuvių tautosakoje daug vietos skiriama lazdynams, ypač riešutams. O žibutėms – labai mažai. Net keista.

Lietuvos miškuose mažai medžių ir krūmų valgomais vaisiais, todėl lazdynų riešutai buvo labai svarbus maisto produktas, vaikams – vienintelis skanėstas žiemą. Riešutai naudoti vaikų ir jaunimo etnografiniuose žaidimuose, apie juos kurtos pasakos, mįslės, priežodžiai, patarlės. Riešutavimas buvo ir darbas, ir pramoga, ir šventė. Riešutus rinkdavo maišais ar bent maišeliais.

Lazdynai dauginasi riešutais, o dėl graužikų savaiminis jų atsinaujinimas miškuose nebevyksta. Lazdynų plotai mažėja. Ar riešutavimas liks tik prisiminimuose ir pasakose?

Miškuose ir soduose

Lazdynas yra vienanamis augalas – kiekvienas krūmas turi moteriškus ir vyriškus žiedus. Vaisius mezga tik moteriškieji žiedai, o vyriškieji juos apvaisina. Visiems gerai žinomi žirginiai yra vyriškųjų žiedų rinkiniai – žiedynai, sudaryti iš daugelio mažų žiedelių. Moteriškieji žiedeliai sukrauti į mažus žiedynus. Jie vos pastebimi mažytėse rausvose purkose. Žiedlapius galima įžiūrėti tik su lupa. Žiedams apsidulkinus ir apvaisinus, iš pumpurų pirmiausia išauga maždaug penkių lapų trump­ūgliai, ir tik jų viršūnėse – po riešutų kekę.
Lazdynas yra labai dekoratyvus krūmas: dailaus vainiko, šakų spalvos, gražūs ir jo žiedynai bei riešutai. Dar dekoratyvesnės raudonlapių lazdynų formos ir veislės.

Lazdyno gentis nemaža. Pietinės rūšys seniai auginamos soduose, išvesta daug kultūrinių veislių. Tačiau riešutų selekcija nepasiekė tokių rezultatų kaip, pavyzdžiui, agurkų arba pomidorų. Vis dėlto kultūrinių veislių riešutai didesni, o krūmai gerokai derlingesni.

Norint gauti gerą riešutų derlių, lazdynams reikia daug dėmesio. Mažuose sodų sklypuose dideliems krūmams per ankšta. Kas kita – kaime.

Lazdynas yra labai dekoratyvus krūmas: dailaus vainiko, šakų spalvos, gražūs ir jo žiedynai bei riešutai. Dar dekoratyvesnės raudonlapių lazdynų formos ir veislės.

Lazdyną galima auginti ne tik krūmo, bet ir medžio formos. Tam jis skiepijamas į turkinio lazdyno (Corylus colurna L.) poskiepį maždaug metro aukštyje. Rudenį toks lazdynas atrodo tarsi riešutais apkibusi puokštė ant koto – kamieno.

Lazdyno, Sodų, Šieno metai

Dr. Eugenijos Šimkūnaitės aprašomi liaudies fenologijos Šieno metai sutampa su lietuvių fenologijos pradininko prof. S.Nacevičiaus apibūdintais metais, kai pirmasis pražysta lazdynas. Šieno, arba Sodų, metai yra Lazdyno metai.

Parūpo palyginti liaudies fenologijos horoskopą pagal savo gimimo metus – kokie gi buvo 1936-ieji? Ogi atitinka! Taigi būtent Šieno metai man lėmė imtis sodininkystės. Ir literatūros parūpino: 1936 m. buvo išleista M.Itomlenskio ir S.Bagdono „Sodininkystė“ – stambiausias XX a. sodininkystės veikalas Lietuvoje, iš kurio, būdamas 12 metų, aš išmokau skiepyti, auginti sėjinukus, daryti žieduotąsias atlankas ir sužinojau apie iškilų pomologą Adomą Hrebnickį.

Saulėtose Lietuvos miškų aikštelėse ir pamiškėse, senose vienkiemių sodybose auga lazdynai. Jų kokybė labai įvairuoja. Kas bus tas atradėjas, kuris suras derlingą stambiavaisį krūmą, vertą pavadinti pirmąja lietuviška lazdynų veisle?

Iki šiol niekas Lietuvoje rimtai netyrinėjo vietinės lazdynų populiacijos. Rusai savo šalyje tai darė. Vien Tambovo srityje atrado dvi stambiavaises derlingas formas, tiesiog natūraliai susiformavusias veisles: 'Tambovskij ranij' ir 'Tambovskij pozdnij'.

Radus vertingą krūmą, norint jį turėti bent sau, augalą reikia padauginti vegetatyviniu būdu. Atrasti galima riešutaujant. Krūmą būtina paženklinti, taip pat pasižymėti užrašuose. Lapams nukritus, galima nusikirpti skiepūglių. Skiepijimui reikia miške susirasti ir išsikasti jaunų, maždaug dvimečių sėjinukų. Skiepijama pavasarį įprastais būdais. Prigyja nedaug, bet prigyja. Nuosavame miške vertingą augalą geriausia pasidauginti atlankomis.