Nardymas urvuose – tai vienas pavojingiausių užsiėmimų pasaulyje, mirtinų ekstremalaus sporto šakų sąraše užimantis trečiąją vietą. Ilgesnį žuvusių sportininkų sąrašą turi tik leidimasis snieglente sudėtingais kalnų maršrutais bei šuoliai parašiutu iš žemų aukščių.
Dėl to šią vasarą į giliausią Žemėje Kruberio – Voronjos urvą keliausianti lietuvių komanda itin daug dėmesio skiria nardymo treniruotėms – norint pasiekti „pasaulio dugną“, jiems teks įveikti ne vieną apsemtą urvo atkarpą, vandens kriokliais leistis į gilius šulinius.
„Kiekvieną savaitę po porą kartų nardome nuožulnų dugną turinčiuose ežeruose arba apsemtuose fortuose – juose aplinka labiausiai primena vandens užlietus urvus“, –pasakoja nardymo instruktorius Vytis Vilkas, su kitais ekspedicijos dalyviais ketinantis leistis į pačią Kruberio – Voronjos urvo apačią ir mėginsiantis pasiekti naują pasaulio urvų gylio rekordą.
Pasak Vyčio, jam didžiausią nerimą kelia pirmasis, vadinamas „S1”, vandens sifonas, nes leistis į jį tenka be nardymo įrangos, tiesiog sulaikius kvėpavimą. „Jei matysiu, kad tai – per daug pavojinga, dalyviai ir į šį sifoną ners su specialia įranga. Nors iki šiol daugelis speleologų per S1 plaukia be oro balionų, man, kaip nardymo instruktoriui, tokia praktika atrodo nepriimtina“, – dalinasi abejonėmis Vytis.
„Man nerti be įrangos kur kas drąsiau – savo kūnu aš pasitikiu ir žinau, kad jei ryžausi praplaukti 5-7 metrų tunelį sulaikiusi kvėpavimą, taip ir padarysiu, – teigia Saulė Vaš, 2010 m. pasiekusi moterų pasaulio urvų gylio rekordą. – Su įranga nardyti urve baisiau – ji gali sugesti bet kurią akimirką, o sifonai, į kuriuos neriame su balionais, yra kur kas ilgesni bei sudėtingesni, vargu ar pavyktų juos įveikti pusiaukelėje netikėtai likus be oro“, – sako ji.
Vienas iš daugiausiai patirties turinčių ekspedicijos dalyvių Gintautas Švedas, urvotyra užsiimantis jau beveik trisdešimt metų, prisipažįsta, kad ilgą laiką nardymas urvuose jam buvo tabu. „Pats urvų tyrinėjimas nėra labai pavojingas. Tačiau nardymas urvuose – tai jau žaidimas su mirtimi. Buvau sau pažadėjęs, kad niekuomet to nedarysiu, tačiau šį pažadą laužau jau ne pirmą kartą... Tikiuosi, likimas už tai nenubaus,“ – viliasi Gintautas.
Pasak Saulės, nardymas urvuose Lietuvos speleologams ilgą laiką buvo neįmanomas dėl įgūdžių bei žinių stokos ir atrodė toks nepasiekiamas, kad apie tai nebuvo verta net svajoti. Tačiau viskas pasikeitė 2006 m., kai urvotyra susidomėjo vienas profesionaliausių Lietuvos narų Vytis Vilkas.
„Tapti tokiu profesionaliu naru, kaip Vytis, ir tokiu patyrusiu speleologu, kaip kai kurie mūsų klubo nariai, vieno žmogaus gyvenimo neužtektų. Kai Vytis pradėjo mus mokyti nardymo, atsivėrė galimybės, apie kurias nedrįsome net pagalvoti: lietuviai pasiekė giliausio pasaulio urvo dugną! Apie šių metų tikslus neverta nė kalbėti – jie pranoksta visus mūsų lūkesčius,“ – džiaugiasi Saulė Vaš.
Ruošdamiesi ekspedicijai dalyviai ne tik daug treniruojasi, bet ir laikosi specialaus mitybos režimo – valgo neriebų, daug baltymų ir vitaminų turintį maistą. Urvuose speleologų „dieta“ gerokai pasikeis – nuolatinis šaltis ir drėgmė apsunkina maisto produktų transportavimą, o didelis fizinis krūvis verčia organizmą suvartoti daugiau energijos, todėl net valgant lašinius, duoną, šokoladą bei kitus kaloringus produktus netenkama svorio. Šiemet duona, kurios į urvą bus vežamasi apie 120 kg, bei įvairiais žuvies gaminiais (konservais, „Snieginiu krabu“) ekspedicijos dalyvius aprūpino ekspedicijos mecenatas – „Vičiūnų“ įmonių grupė.
Lietuvių ekspedicija „Gilyn į Žemės centrą“ 2012 – tai didelio projekto „Bedugnės kvietimas“, kurį rengia Ukrainos speleologijos asociacija (UkrSA), dalis.
