Vienas iš Lietuvos speleologijos pradininkų Vytautas Gudaitis, po urvus keliaujantis nuo 1979 m., visų patirtų nuotykių jau ir nebeprisimena. Tyrinėtojas bei filmų apie urvus autorius teigia, kad pavartęs savo kelionių dienoraštį kaskart atranda „naujų“ istorijų.
„Negalvojau, kad taip įklimpsiu“
Pasak Vytauto, viskas prasidėjo tuomet, kai dirbdamas vadovu tvirtinimo detalių gamykloje sulaukė darbuotojo, ketinusio keliauti į urvus, prašymo išleisti atostogų. Pasiklausęs jo papasakojimų ir pasižiūrėjęs urvuose darytų skaidrių, Vytautas iškart pamanė, kad tokius dalykus būtinai reikėtų nufilmuoti – Klaipėdos fotografijos meno draugijos nariu jis buvo nuo pat jos įkūrimo.
„Pirmosios kelionės metu mane sužavėjo akmens dariniai – ant urvo sienų ir grindų „žydinčios“ neįtikėtinai gražios, didelės gipso rožės, kurių net spalva buvo raudona, – prisimena Vytautas. – Vėliau teko išvysti ir įdomesnių dalykų. Buvome radę ir nufilmavę urvinį žmonių namą, primenantį šiuolaikinį daugiabutį su „langais“ bei „durimis“. Suskaičiavome, kad jame galėjo gyventi apie dvidešimt – trisdešimt šeimų. Taip pat teko matyti suakmenėjusius dabar jau išnykusių gyvūnų – urvinių panterų bei meškų – griaučius su didelėmis iltimis, filmuoti didžiules šikšnosparnių veisimosi vietas, pilnas patelių su ką tik atvestais mažyliais. Ąsotis, kurį radome viename urve ir nuolaužą nusiuntėme ištirti paleontologams, pasirodė esąs 4000 metų amžiaus...“
Vytauto teigimu, tais laikais speleologija buvo kitokia – fiziškai kur kas sunkesnė dėl prastesnės įrangos, tačiau ir įdomesnė, nes labai daug urvų dar buvo neatrasta ir nepažymėta jokiuose žemėlapiuose. Tokių neištirtų urvų, pasak speleologo, yra ir dabar.
„Nuvažiuodavome pas vietinius gyventojus į kalnų miestelius ir jie mums parodydavo, kur yra radę naują olą, o mes leisdavomės į vidų jos tyrinėti, – pasakoja V. Gudaitis. – Tada ir užsikrėtėme „urvų liga“. Juk kiekvienas naujas urvas – tai naujas geografinis atradimas. Negalvojau, kad taip įklimpsiu...“ – sako jis.
Vytautas paskaičiavo, kad daugiausiai per vienerius metus yra vykęs į penkias ekspedicijas ir praleidęs jose tris mėnesius.
Įrangą gaminosi patys
Tais laikais visi dabartiniai urvai buvo dar gerokai „trumpesni“ – mažiau ištyrinėti. Pavyzdžiui, šiuo metu giliausiu pasaulyje laikomas Kruberio – Voronjos urvas siekė apie 600 – 700m, jame treniruodavosi moterys ir jaunieji speleologai. Ekspedicijos buvo gerokai pavojingesnės, o trukdavo kur kas ilgiau – 2 – 3 savaites urvotyrininkai praleisdavo vien lipdami į kalną ir užkėlinėdami visą reikiamą įrangą.
„Didžiąją dalį įrangos gamindavomės patys, nes pirkti nieko nebuvo, – tvirtina keliautojas. – prdžioje į urvą leisdavomės kopėčiomis, kurias pasidarydavome iš dviejų troselių ir tarp jų įtaisytų laiptukų, kuriuos patys pasigamindavome iš slidžių lazdų. Vėliau, atsiradus čiuptukams, pradėjome naudoti dviejų virvių techniką. Virves pirkdavome iš žvejų – jos iš tikrųjų buvo skirtos tinklams megzti, bet pakankamai kietos ir tvirtos, tad tinkamos ir urvotyrai. Tokių virvių iki šiol turiu, tik, aišku, jos nebenaudojamos. Svarbiausią speleologo prietaisą – prožektorių ant galvos –sukonstruodavome lipnia juosta suklijavę į bloką kelias baterijas ir pritvirtinę nuo paprasto rankinio prožektoriaus nupjautą lemputę. Jis šviesdavo apie 20val., todėl reikėdavo ne vieno,“ – šypsosi speleologas.
Pasak Vytauto, dabartinė speleologų įranga, pavyzdžiui, ekspedicijos „Gilyn į Žemės centrą“ 2012 pagrindinio rėmėjo „Montis magia“ dovanojami profesionalūs „Petzl“ prožektoriai, apšviečiantys urvą iki 90m spinduliu ir veikiantys daugiau nei 200val., tuomet atrodė nepasiekiama svajonė, tokia pat neįtikėtina, kaip kosmoso turizmas ar erdvėlaiviai.
Visuomet su filmavimo kamera į požemius leisdavęsis Vytautas apie urvus kasmet parengdavo medžiagą dviems „Lietuvos televizijos“ sporto studijos laidoms ir vienam dokumentiniam filmui, kuris būdavo rodomas per centrinę Maskvos televiziją, „Keliautojų klubo“ laidą. V. Gudaičio filmai pristatyti ir Barselonos kino filmų konkurse. Tačiau, pasak speleologo, filmuoti po žeme taip pat būdavo sudėtinga, nes kamera bei akumuliatoriai svėrė daug, o tinkamą apšvietimą pavykdavo išgauti vos kelioms minutėms.
„Priemones didelių urvo erdvių apšvietimui gaminome iš signalinių raketų: jas išardydavome, tam tikru atstumu išdėliodavome viduje esančius diskus su sauso kuro tabletėmis ir padegdavome. 4min. urve būdavo šviesu kaip dieną. Ką pavykdavo nufilmuoti per šį laiką, tiek medžiagos ir turėdavo užtekti, nes paskui urvą aptraukdavo neperregima rūko bei dūmų užsklanda ir tekdavo kuo greičiau lipti į paviršių“, – prisimena keliautojas.
V. Gudaitis apgailestauja, kad didelė dalis jo filmuotos medžiagos iki šių dienų neišliko – ypač daug jos pradingo Lietuvos televizijoje per sausio 13-osios įvykius.
Tėvo pėdomis nusekė ir sūnus
Vytautas pasakoja, kad gauti leidimą kelionėms ir filmavimui urvuose nebuvę lengva. Norėdamas tęsti speleologinius tyrinėjimus, tuomet jau Kauno politechnikos instituto eksperimentinės gamybos cecho inžinieriumi – konstruktoriumi dirbęs Vytautas įkūrė „Akva speleo“ sekciją – jaunųjų urvotyrininkų ugdymo būrelį, vėliau išaugusį į nardymo urvuose klubą „Gelmės“.
„Skaitydavau jaunimui paskaitas apie speleologiją, mokiau nardymo urvuose, veždavausi į ekspedicijas. Taip nejučiomis prabėgo 20 metų, – teigia V. Gudaitis. – Smagu matyti, kad sūnus Aidas tęsia mano pradėtą darbą ir tai, apie ką tais laikais tik svajojau, dabar tampa realybe. 2010 m. lietuvė Saulė Vaš pasiekė moterų pasaulio urvų gylio rekordą! Juk tai neįtikėtina!”
Ne vieną speleologų kartą išugdęs Vytautas prisipažįsta, kad dabar jau pats mokosi iš savo mokinių.
Šiemet į sūnaus rengiamą ekspediciją „Gilyn į Žemės centrą“ 2012 keliausiantis Lietuvos speleologijos veteranas į Kruberio – Voronjos urvą leistis neketina – jis liks kalnų stovykloje ir koordinuos urve esančių komandų darbą. Vytautas tikina, kad per tiek metų aistra kelionėms nei kiek neišblėso ir kiekviena ekspedicija kaskart vėl padovanoja visą puokštę naujų įspūdžių bei suteikia atradimo džiaugsmą. Tik, pasak jo, dabar tie atradimai kitokie – ne pačiuose urvuose, o keliautojo širdyje.
