Žmogų su žemės urvais visuomet siejo ypatingas ryšys. Olos ir urvai tapo pirmykščio žmogaus saugumo salele, suteikiančia prieglobstį nuo lietaus bei laukinių žvėrių. Kita vertus, paslaptingos požemio ertmės visuomet ir baugino – religijoje bei tautosakoje žemės gelmė dažnai siejama su mirusiųjų karalyste, blogio jėgų irštva. Mokslas, tyrinėjantis mitais ir legendomis apipintą urvų pasaulį, šiandien vadinamas speleologija.

Atradėju gali tapti kiekvienas

Tiksliai apibrėžti, kas yra speleologija, sunku, nes įvairias žemės ertmes tyrinėjantys žmonės į uvus leidžiasi vedini skirtingų tikslų bei motyvų. Pačia siauriausia prasme, tai yra fizinės geografijos atšaka – požeminė geografija arba urvotyra.

Pasak speleologo Aido Gudaičio, požemio labirintus tyrinėjančio jau beveik tris dešimtmečius, šiandien Žemės gelmių tyrėju bei atradėju gali tapti praktiškai kiekvienas.

„Anksčiau norintys užsiimti speleologija žmonės privalėjo turėti itin stiprų ir išlavintą kūną. Moterims ši sritis buvo beveik neprieinama. Dabar, esant moderniai speleologijos įrangai, nusileisti į vieno kilometro gylį, kuris seniau buvo laikomas dideliu pasiekimu, gali praktiškai bet kuris sveikas žmogus. Tereikia dvejus – trejus metus pasitreniruoti, – tvirtina didžiausio Baltijos šalyse speleologijos klubo „Aenigma“ pirmininkas. – Beveik pusė mūsų klubo narių šiandien yra moterys. Speleologija gali užsiimti net vaikai!”

Mokslas, sportas ar turizmas?

A. Gudaitis speleologiją ir ja užsiimančius žmones skirsto į kelias kategorijas. Jo teigimu, didžioji dalis keliaujančiųjų po urvus yra tiesiog turistai. Giliai į požemius jie nelenda, rekordų nesiekia, nesistengia atrasti naujų urvo atšakų. Speleoturistai tiesiog mėgaujasi neįprastais gelmių vaizdais ir potyriais. Daugeliui žmonių to visiškai pakanka – jie patenkina savo smalsumą, pailsi nuo kasdienės rutinos ir tobulintis šioje srityje neketina.

Tie, kurie pajunta stipresnę aistrą šiai veiklai, laikui bėgant ima leistis į vis sudėtingesnes keliones, aplanko vis gilesnius urvus ir, įgiję patirties, tampa speleologijos, kaip ekstremalaus sporto šakos, mėgėjais. Jų žygių tikslas – įveikti kuo sudėtingesnius požemio labirintų maršrutus ir sumušti savo didžiausio pasiekto gylio rekordą. Tai panašu į alpinizmą, tik po žeme.

Trečioji, mažiausia grupė – tyrinėtojai. Tai – žmonės, kurių tikslas yra atrasti naujas urvų atšakas ir praėjimus, išplėsti gelmių pasaulio žemėlapį.

Kaip novelėje „Draustinis po vandeniu“ rašo Koji Suzuki, „speleologijos esmė glūdi ne urvų, kuriuos jau atrado kiti, tyrinėjime. Svarbiausia yra atrasti dar niekieno nepaliestą urvą ir pirmam į jį įžengti. Tai – saldžiausia akimirka speleologo gyvenime. Sakoma, jog tas, kuris patyrė šios akimirkos grožį, yra pasmerktas visiems laikams užsiiminėti urvų tyrinėjimu“.

Konkurencija ir urvų „piratai“

Nuo 1985 metų po urvus keliaujantis Gintautas Švedas teigia, kad speleologijoje, kaip ir bet kurioje sporto šakoje, vyksta gana arši konkurencija dėl rekordų, didžiausių pasiektų gylių.

„Kur pakvimpa rekordais, ten draugystės nelauk, – sako urvotyrininkas. – Nors tai – ne komercinis užsiėmimas, konkurencija kartais gali pasiekti tokį lygį, kai rizikuojama kitų žmonių gyvybėmis. Pavyzdžiui, užimamos svetimos požeminės stovyklos ir 12 – 18val. sunkiai dirbusiems speleologams neleidžiama pailsėti, apgadinama ekspedicijai paruošta konkurentų įranga ir pan.“

Viena iš speleologų konkuravimo formų – tai „piratavimas“ urvuose. Komanda, tyrinėdama urvą ir siekdama prasiskverbti kuo giliau, ne vienerius metus organizuoja ekpedicijas ir ruošiasi: suveža ir pritvirtina įrangą, pastato požemines stovyklas ir t.t. Tačiau pasitaiko atvejų, kai į tokį paruoštą urvą neperspėjusi atvyksta kita komanda ir, pasinaudojusi ten esančia svetima įranga, patenka į naujas, žmogaus neatrastas ir neištirtas jo atšakas, pasiekia rekordinius gylius. Toks elgesys speleologų bendruomenės griežtai smerkiamas, tačiau, G. Švedo teigimu, pasitaiko ne taip jau retai.

Seniau tokios įrangos „paruoštukės“ urvuose tapdavo ir prekybos objektais. Komandos, planuodamos daugiametes ekspedicijas, dalį įrangos tiesiog paslėpdavo. Urvų konfigūracija yra labai įvairi, pradedant nuo siaurų plyšių ir baigiant neaprėpiamo dydžio požeminėmis salėmis, tad, nežinant tikslios paslėptos įrangos buvimo vietos, jos surasti praktiškai neįmanoma. Nusprendusi vis dėlto nevykdyti suplanuotos ekspedicijos, komanda „užkonservuotą“ įrangą kitoms komandoms galėdavo parduoti kelis kartus brangiau, nei ji kainuotų paviršiuje.

Įstatymai, reglamentuojantys urvų nuosavybę, įvairiose šalyse yra labai skirtingi. Pavyzdžiui, Prancūzijoje urvas priklauso tam žmogui, kurio teritorijoje jis yra. Žemės šeimininkas jį gali paprasčiausiai užkalti, užkabinti spyną ir nieko neįleisti į vidų. Kitose valstybėse urvai yra tarsi niekieno žemė. Paprastai speleologų komanda, daugiausiai dirbanti tam tikrame urve ir jį tyrinėjanti, urvotyrininkų bendruomenės laikoma neoficialia šeimininke ir jai suteikiamos „išskirtinės teisės“. Norėdama surengti ekspediciją į tokį urvą, kita komanda privalo pirmiausiai susitarti su „šeimininkais“.

Tiltas tarp Rytų ir Vakarų

Pasak Gintauto, anksčiau tarp Lietuvos speleologų būta nemažai labai stiprių, charizmatiškų lyderių, todėl ir čia vyko gana aršios ir rafinuotos varžybos. Šiuo metu, jei konkurencija ir egzistuoja, ji beveik nepastebima.

Dabar Lietuvos speleologai konkuruoja su kitų šalių komandomis, kurios dažnai gana skeptiškai žvelgia į mažos valstybės urvotyrininkus, ypač jei šie pasiekia daugiau.

Kita vertus, G. Švedo tvirtinimu, lietuviai yra tarsi tiltas tarp Vakarų ir Rytų Europos komandų, nes šios retai bendradarbiauja tarpusavyje, o lietuvių partnerėmis dažnai tampa ir vienos, ir kitos: prancūzai, ispanai, airiai, britai, ukrainiečiai, rusai, lenkai...

Lietuvos speleologų klubas „Aenigma“ šiuo metu vienija apie pusšimtį šalies urvotyrininkų. Šią vasarą „Aenigma“ kartu su Ukrainos speleologijos asociacija organizuoja tarptautinę ekspediciją „Gilyn į žemės centrą“ 2012. Giliausiame pasaulyje Kruberio – Voronjos urve Lietuvos ir užsienio komandos atliks įvairius tyrimus bei mėgins prasiskverbti į dar neištirtą, vandens užtvindytą urvo dalį – sifoną „Du kapitonai“. Šis sifonas jau ilgą laiką vilioja stipriausius pasaulio urvotyrininkus, tačiau nuo 2007 m. niekas nėra pasiekęs gilesnio nei – 2191m. Kruberio – Voronjos urvo taško. Jeigu ekspedicijos planai pavyktų, būtų ne tik surinkta daug naujos, įdomios ir naudingos informacijos, bet ir iš sąstingio pajudėtų urvo dugno tyrimai. Be to, šį žygdarbį atlikusi komanda galėtų didžiuotis neeiliniu pasiekimu – pasaulio urvų gylio rekordu!