Vartotojai turės daugiau galimybių
Balandį EK priėmė naują pasiūlymą dėl bendrų taisyklių, kuriomis skatinamas daiktų remontas.
Pasiūlymas taikomas vartojimo prekėms (bet kokiems materialiems kilnojamiesiems daiktams) ir yra susijęs su bet kokiais defektais, galinčiais atsirasti tokioms prekėms, neatsižvelgiant į tai, ar joms vis dar taikoma teisinė garantija, ar ne.
Gamintojas privalo taisyti prekes 5–10 metų nuo jų įsigijimo, priklausomai nuo gaminio tipo, kurio taisymo reikalavimai numatyti ES teisės aktuose. Prekės, kurioms šiuo metu taikomi taisymo reikalavimai, yra skalbimo mašinos, skalbyklės-džiovyklės, indaplovės, šaldymo prietaisai, elektroniniai ekranai, suvirinimo įranga, dulkių siurbliai, serveriai ir duomenų saugyklos. Į sąrašą bus įtraukti mobilieji telefonai, planšetiniai kompiuteriai ir kt., rašė ELTA.
Anot jos, pagal teisinę garantiją pardavėjai turės pasiūlyti nemokamą, patogią taisymo paslaugą, išskyrus tuos atvejus, kai taisymas yra brangesnis negu prekės keitimas. Pasibaigus teisinei garantijai, vartotojai galės naudotis naujomis teisėmis ir priemonėmis, kad remonto paslauga būtų paprasta ir lengvai prieinama.
Pranešime spaudai teigiama, kad prekės, kurias dar galima pataisyti, dažnai yra išmetamos per anksti. Dėl to ES kasmet susidaro 35 mln. tonų atliekų, sunaudojama 30 mln. tonų išteklių ir išmetama 261 mln. tonų šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Vartotojų nuostoliai dėl to, kad prekės nėra taisomos, o keičiamos, siekia beveik 12 mlrd. eurų per metus.
Rudenį Komisija taip pat paskelbė rekomendacijas ES šalims narėms siekiant paskatinti grąžinti naudotus mobiliuosius telefonus, planšetinius bei nešiojamuosius kompiuterius, jų kroviklius ir kitas šių prietaisų atliekas.
EK siūlo pasitelkti nuolaidas, kuponus, depozito grąžinimo sistemas arba piniginį atlygį, kad gyventojai noriau tokias atliekas grąžintų. Paskatos turėtų būti taikomos nebeveikiančiai, tačiau namuose laikomai smulkiajai buitinei elektronikai, smulkiajai tebeveikiančiai elektronikai, kuri vis dar gali būti parduodama, pakartotinai naudojama arba taisoma.
Komisija taip pat rekomenduoja supaprastinti grąžinimą dažniau naudojant pašto paslaugas nebereikalingų mobiliųjų telefonų, planšetinių kompiuterių ir nešiojamųjų kompiuterių ir jų atliekų grąžinimui, pavyzdžiui, vartotojams pateikiant iš anksto apmokėtus vokus ar etiketes, kad jie galėtų grąžinti savo prietaisus, pranešime EK siūlymus aiškino Aplinkos ministerija.
Siekdama sumažinti elektronikos atliekų kiekius EK šiemet taip pat teikė pasiūlymą dėl universaliojo visų prietaisų kroviklio, kadangi elektroniniams įtaisams įkrauti labai dažnai naudojami skirtingi ir nesuderinami krovikliai. Vartotojams tai reiškia, kad savo įtaisus jie galės įkrauti su tuo pačiu USB-C krovikliu, nepriklausomai nuo įtaiso prekės ženklo.
Atliekų mastai drastiškai auga
Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) direktorius Linas Ivanauskas sako, kad elektronikos atliekų, palyginti su kitomis atliekomis, kiekiai visame pasaulyje auga sparčiausiai.
„Prognozuojama, kad 2028-aisiais tokių atliekų bus sugeneruota daugiau kaip 70 mln. tonų. Yra paskaičiuota, kad pasaulyje vienam gyventojui per metus vidutiniškai susidaro maždaug septyni kilogramai elektronikos atliekų, Europoje – daugiau nei 16 kilogramų. Tai lemia ir pragyvenimo lygis, ir besivystančios technologijos, politinės priemonės, ir, pripažinkime, atsakingo vartojimo kultūros stoka“, – sako jis.
Lietuvoje elektronikos atliekų srautai taip pat išaugo. L. Ivanauskas sako, kad per pastarąjį dešimtmetį net dvigubai.
Lietuvos Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, 2013 m. Lietuvos vidaus rinkai buvo patiekta 27,5 tūkst. tonų elektros ir elektroninės įrangos (EEĮ), o surinkta 16,3 EEĮ atliekų (vienam gyventojui teko beveik 5,3 kg). 2019 m. buvo patiekta 39,5 tūkst. tonų ir surinkta 16,1 tūkst. tonų EEĮ atliekų, 2020 m. patiekta vidaus rinkai apie 42 tūkst. tonų EEĮ, surinkta 16,5 tūkst. tonų EEĮ atliekų. Žinoma, kad 2021 m. vidaus rinkai buvo patiekta 50,88 tūkst. EEĮ, o surinkimo rodikliai vis dar skaičiuojami.
Akivaizdu, kad elektronikos srautai auga, o taip pat ir elektronikos atliekų kiekiai, nors jų surinkimo rodikliai pernelyg negerėja, sako jis.
EPA inicijuotas tyrimas taip pat atskleidė, kad gyventojai tokias atliekas neretai kaupia namuose dėl ko jų negalima tinkamai sutvarkyti.
Net 41 proc. Lietuvos gyventojų namuose turi 1–2 nenaudojamus arba beveik nenaudojamus kompiuterius, 63 proc. šalies namų ūkiuose yra po 2 ir daugiau nenaudojamų telefonų ir net 43 proc. namų ūkiuose tokie nenaudojami prietaisai guli po 3 ir daugiau metų. Taip pat paaiškėjo, kad sugedusius prietaisus sandėliukuose kaupia 38 proc. gyventojų.
„Dalis žmonių tokius daiktus laiko „juodai dienai“, kiti juos pavertė duomenų saugyklomis. Todėl nenuostabu, kad elektronikos atliekų nepavyksta surinkti tiek, kiek planuojama teoriškai pagal formules.“
Surinkimo užduotys ES skaičiuojamos nuo viso per ankstesnius metus rinkai pateikto elektronikos kiekio vidurkio. Šias užduotis įvykdo vos kelios ES šalys, nepavyksta jų vykdyti ir Lietuvai. 2020 m. pagal ES užduotis šalyje turėjo būti surinkta ne mažiau 65 proc. elektronikos atliekų, bet pavyko pasiekti tik apie 46 proc. rodiklį.
Kai kurie gyventojai, deja, elektronikos atliekas atiduoda nelegaliems surinkėjams ir perdirbėjams, kurie iš jų išima tik kai kurias vertingiausias dalis, o visa kita, tikėtina, patenka į sąvartynus, kai kuriais atvejais – ir į nelegalius“, – priduria asociacijos direktorius.
Pavojingos atliekos
VšĮ „Žiedinė ekonomika“ vadovas Domantas Tracevičius sako, kad Europos Parlamento (EP) pozicija dėl teisės taisyti yra pradinė ir šalys narės, tarp jų Lietuva, gali su tuo nesutikti ir palaikyti pramonę kaip jau nutiko ne kartą.
Jis teigia, kad iš pirmo žvilgsnio EP siūlymai yra itin sveikintini, nes jie padidina vartotojų apsaugą bei skatina daiktų taisymą, kadangi šiuo metu taisymas yra itin brangus ir kainuoja beveik tiek pat kaip įsigyti naują daiktą. Jeigu pasiūlymas bus įgyvendintas taisymas turėtų atpigti ir daugiau daiktų bus suremontuojama, deja, sako pašnekovas, tai būtų taikoma tik 10-čiai produktų kategorijų.
„Belieka viltis, kad ateityje gamintojai ir importuotojai turės pasiūlyti ilgesnes garantijas ir užtikrinti visų daiktų taisymą už sąžiningą kainą“, – sako D. Tracevičius.
VšĮ „Žiedinė ekonomika“ vadovo teigimu, elektros ir elektronikos įranga yra išskirtinė tuo, kad net nedidelis kiekis gali būti vertas itin daug. „ES yra pavyzdžių, kuomet galima sukurti sistemą jų surinkimo per paštą (taikoma smulkiai elektronikai), taip pat yra taisymo subsidijavimo schemų. Efektyviausia, jeigu jos yra finansuojamos iš gamintojų ir importuotojų. Naudos Lietuvoje būtų didžiulės – sukuriamos darbo vietos ir mažinamas naujos elektros ir elektronikos įrangos importas“, – tikino pašnekovas.
Jis pridūrė, kad elektronikos gamyba susijusi su nemaža tarša, kurią taisant ir pakartotinai naudojant daiktus galima sumažinti. Vien mobilus telefonas turi apie 30 skirtingų cheminių elementų, sako jis.
„Lietuvoje tarša įvyksta jeigu elektros ir elektronikos įranga su mišriomis komunalinėmis atliekomis patenka į atliekų deginimą arba nelegalų sąvartyną. Taip pat didelė problema yra nelegalūs surinkėjai, dalis iš kurių po to tas atliekas siunčia į trečiąsias, itin skurdžias šalis. Ten elektronika šalinama gamtoje, dėl ko yra didelė tarša ir žmonės be jokių apsaugos priemonių bando dar atgauti įvairius metalus. Jų sveikatai kyla didžiulis pavojus“, – apie elektronikos atliekų žalą kalbėjo D. Tracevičius.
Kelia iššūkių
L. Ivanauskas sako EP pasiūlymus vertinantis kaip rimtą reakciją į elektronikos atliekų problematiką ir į šios dienos poreikį naudoti elektronikos prietaisus, kurie tapo mūsų kasdienės rutinos dalimi.
„Vertinant istoriškai, per pastaruosius 20 metų ES jau žengė daugybę žingsnių į vis tvaresnį elektronikos taisymą. Vienas naujausių buvo 2021 m. gamintojams ES įsigaliojęs reikalavimas užtikrinti buitinės elektronikos įrangos taisymą, ne mažiau kaip 7–10 metų tiekiant taisytojams atsargines dalis po paskutinės gaminio išleidimo į rinką datos.
Vis dėlto tai nesumažino elektronikos atliekų kiekio, kuris generuojamas iš prietaisų, kai jie sugenda pasibaigus garantiniam laikotarpiui arba kai šiuo laikotarpiu sugedę prietaisai tiesiog pakeičiami naujais, o sugedusieji neretai tik papildo elektronikos atliekų srautą“, – tikina pašnekovas.
Jis sako, kad daug sąmoningumo tikimasi iš vartotojo, o juk iki šiol didžiausias rūpestis buvo užtikrinti jo gebėjimus naudotis skaitmeniniais įrenginiais ir internetu bei pasirūpinti skaitmeninių prietaisų prieinamumu.
„Manau, dėl tokio radikalaus perėjimo gali kilti nemažai iššūkių, nes pastaruoju metu daugelis prietaisų smulkėjo, lengvėjo, dažnai visos jėgos buvo sutelktos sukurti kuo mažesnes detales, sunaudojant kuo mažiau žaliavos, smulkiąsias dalis sulydant ar sujungiant neišardomai.
Tai leido atpiginti kai kuriuos prietaisus, kurie, deja, nebuvo skirti taisyti, o sugedusius – nori ar nenori – tekdavo išmesti. Gerai dar, jei į specializuotą elektronikos atliekoms skirtą talpą. Tad būtų gana revoliucingas žingsnis visą elektroniką gaminti tik pataisomą ir nežinia, ar to reikia vystantis modernioms elektronikos atliekų perdirbimo technologijoms. Kai kas pastebi, kad dėl geopolitinių iššūkių ir brangstančių žaliavų elektronikos atliekų poreikis rinkoje jau pradėjo augti“,– kalba L. Ivanauskas.
Anot jo, teisė į taisymą gamintojams kelia ir saugumo iššūkių:
„Daugeliui įrenginių, kuriuose yra mikroschemų, galioja licencijavimo sutartys, neleidžiančios atlikti pakeitimų, o tai gali tapt kliūtimi nepriklausomoms remonto dirbtuvėms ar asmenims ieškoti remonto sprendimų. Taisymo apribojimais apsaugomas ir intelektinis turtas – kitaip prietaisai būtų kopijuojami, tai lemtų verslo praradimus ir netgi keltų grėsmę vartotojų saugumui.
Kita vertus, valstybės narės įvairias taisymo užtikrinimui skirtas priemones turėtų įgyvendinti per dvejus metus, dėl to, tikėtina, bus įdiegta įvairių taisymą skatinančių modelių. Galbūt per tą laiką pavyks atnaujinti diskusijas Seime dėl taisymą skatinančio įstatymo projekto, numatančio gyventojų pajamų mokesčio lengvatas elektronikos prietaisus taisantiems, pasidomėti, kaip šią priemonę vertina Austrija ir Vokietija, kuriose tokia lengvata taikoma“, – sakė EPA direktorius.
Kur dėti elektronikos atliekas
Aplinkos ministerija informavo, kad elektronikos atliekas galima nunešti į bet kurią elektronikos prietaisais ir įranga prekiaujančią vietą, jei tos atliekos yra tokios pačios paskirties, kaip jose parduodami gaminiai. Taip pat elektroninius įrenginius, kurių išoriniai matmenys mažesni nei 20 cm galima palikti didesniuose prekybos centruose esančiose surinkimo dėžėse.
Gyventojai nemokamai elektroninės įrangos atliekas gali priduoti didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėse ar pristatyti į specialias, gamintojų ir importuotojų įsteigtas, elektronikos atliekų priėmimo vietas.
Nebenaudojamą elektroniką galima atiduoti ir elektronikos atliekas tvarkančioms įmonėms. Jeigu jos turi rinkos vertę, už jas dar ir bus sumokėta. Vilniaus ir Kauno regionų gyventojai elektronikos atliekų gali atsikratyti dar paprasčiau – išsikviesti atliekų taksi ir jos bus išvežtos tiesiai iš jų namų.
