Skaitytojas sako ilgai lūšimi grožėjęsis iš automobilio, kol galiausiai nusprendė nufilmuoti. Lūšis, anot jo, visiškai ramiai tupėjo ir švarinosi kailį kaip koks kačiukas.
Paprastoji lūšis yra vienas stambiausių plėšrūnų Lietuvoje.
Nors XX a. pirmoje pusėje šiai rūšiai grėsė išnykti, dėl gerų sąlygų šiuo metu jų populiacija didėja. Žinovai sako, kad lūšys – puikios medžiotojos: be to, kad turi dideles iltis ir nagus, iš vietos jos gali nušokti net 6 metrų atstumą.
Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato vyr. reindžeris Saulius Bartminas yra pasakojęs, kad lūšis pati be reikalo nepuls, svarbiausia nebandyti liesti ar artintis prie jauniklių. Juos ji be abejo gins.
Jauniklius lūšys veda gegužės – balandžio mėnesiais. Kartą S. Bartminui jų teko matyti ir birželį. Jauniklių šios katės susilaukia kartą per metus. Jais lūšys rūpinasi kol šiems sukanka dveji, tuomet jie mokosi gyventi savarankiškai savo teritorijoje.
Lūšys pastaraisiais metais sutinkamos ne taip ir retai. 2022 m. portale buvo aprašyta istorija, kaip su ja susitiko iš Visagino ežero grįžtantis Michailas – lūšis tąkart nusileido nuo kalniuko tiesiai vyrui ant kelio, bet ramiai nuėjo savais keliais.
Tais pačiais metais su šiuo išskirtiniu gyvūnu iš arčiau susipažino ir Donatas, kuris ją sutiko Šimonių girioje. Anot jo, gyvūnas gulėjo visai šalia kelio už maždaug 5 metrų, todėl buvo puikiai matyti. O štai Šilutėje gyvenanti Laima šį gyvūną pamatė sėdintį ant geležinkelio bėgių.
2023 m. aplinkosaugininkas Arūnas, kuris miškuose dirba daugiau kaip 20 metų, taip pat pirmą kartą gyvenime susidūrė su šiuo plėšrūnu ir pavadino tai laimingu atsitiktinumu.
S. Bartmino teigimu, lūšys daugiausiai gyvena tankiuose, sunkiau praeinamuose eglynuose, tačiau medžioti gali visur – slėniuose prie upelių, pievose, pamiškėse. Lūšys šeimų nesudaro – kaip ir daugelis kačių yra vienišės.
Geriausias patarimas, kokį, sako pašnekovas, galima duoti žmogui, sutikusiam lūšį, yra: „Pasigrožėkite ir pasišalinkite.“