Herpetologas Gerardas Paškevičius pasakoja, kad geltonskruosčiai žalčiai turi daug savigynos būdų ir tik jei jie nepadeda, gali bandyti įkąsti. Tačiau žmogui jo įkandimas nėra pavojingas. Vis tik dažniausiai žmogų sutikęs žaltys bandys pasprukti ir jei arti yra vandens telkinys – šliauš į jį.
Įdomiausias žalčio savisaugos būdas, ko gero, yra apsimesti negyvu, o be viso to dar ir skleisti labai nemalonų kvapą ar net priešą apipurkšti išmatomis.
G. Paškevičius sako, kad geltonskruosčiai žalčiai laukinėje gamtoje dažniausiai maitinasi varliagyviais ir žuvimi, todėl jų išmatų kvapas yra tiesiog siaubingas. Negana to, šalia kloakos jie turi specialias kvapiąsias liaukas, kurios dar labiau sustiprina jų skleidžiamą dvoką.
Pašnekovas kalba, kad prisiartinęs priešas gali būti apipurkštas išmatų ir liaukų sekreto deriniu, ko jis tikrai niekam nelinkėtų. Anot jo, jei žmogus tokį žaltį bandys imti ant rankų, jos tikrai labai nemaloniai prasmirs.
„Pavyzdžiui, prie žalčio prieina lapė, žaltys tada griūna ant nugaros, išmeta pilvą į viršų, raitosi, išsižioja, išmeta liežuvį, jo kūnas ima trūkčioti tarsi jis tuoj padvės.
Negana to, žaltys dar save apsipurškia išmatomis ir taip siaubingai dvokia, kad net musės atskrenda pažiūrėti, kas čia padvėsė. Lapė tokio nepuls ėsti, nes supras, kad ir jai bus galas“, – aiškino pašnekovas.
Geltonskruosčiai žalčiai yra dažniausiai sutinkama gyvačių rūšis Lietuvoje. Kitaip nei angys ir lygiažvyniai žalčiai, jie nevengia įsikurti šalia žmonių.
Šie žalčiai išsiskiria geltonomis dėmėmis galvos šonuose, kurios kartais vadinamos „ausimis“. Šios dėmės gali būti ne tik geltonos, bet ir šviesiai gelsvos ar ryškiai oranžinės.
Geltonskruostis žaltys gali būti skirtingos spalvos – nuo beveik juodos ar tamsiai žalios iki šviesiai žalios ar pilkos.