– Kada ir kaip susidomėjai fotografija?
– Fotografija susidomėjau prieš tris metus, sesė atidavė savo skaitmeninį fotoaparatą, o aš vis bandžiau nufotografuoti skrendančius lėktuvus. Nežinau kodėl, bet iki šiol negaliu nepagriebti fotoaparato, kai matau lėktuvą. Kai tėvai pastebėjo, kad didžiają dalį laisvalaikio praleidžiu su fotoaparatu, jie man padovanojo pirmą veidrodinį fotoaparatą. Būtent gamtos fotografavimui mane įkvėpė žymus fotografas Ričardas Anusauskas, kurį užkalbinau Vingio parke, nuo tos dienos pradėjau domėtis fotografija rimčiau.
– Kuo patraukė gamta, gamtos fotografija?
- Visų pirma - tai azartas, kai pamatau retą paukštį ar kitokį žvėrį, širdis pradeda plakti greičiau, vis mąstai, ar spėsi padaryti kadrą. Kitas dalykas - tai rūšių kolekcionavimas, šiai dienai esu nufotografavęs lygiai 90 paukščių rūšių, bet kasdien atrandi kažką naujo ir kolekcija pildosi.
Kartais tiesiog malonu pasivaikščioti su fotoaparatu ir pailsėti.
- Ar turi objektus, kuriuos mėgsti fotografuoti labiausiai – paukščius, vabzdžius, žvėris ar kraštovaizdžius?
- Fotografuoju viską, kas atrodo gražiai arba neįprastai, bet kaip ir kiekvienas fotografas turiu objektus, kuriuos mėgstu fotografuoti labiausiai. Tai – paukščiai, mat jie yra dažniausi miesto gyvūnai ir tikrai gražių ir retų paukščių galima rasti net miesto centre. Viską kitą fotografuoju pagal susiklosčiusias aplinkybes. Mieste - panoramas, pievose - vabzdžius ir t.t, bet pagrindinis fotografavimo objektas yra paukščiai.
- Kur gaudai gerus kadrus? Ar specialiai vyksi į gamtą, ar nešiojiesi visada fotoaparatą su savimi?
- Gyvenu Žvėryno rajone, namus supa Vingio parkas, Karoliniškių kraštovaizdžio draustinis, Neris, tad nereikia net niekur važiuoti, kartais „medžioju“ net pro balkoną. Tai yra netgi patogiau fotografuojant skrendantį paukštį. Žiemą planuoju Vingio parke įrengti „miško fotostudija“, taip vadinamą vietą, kur paukščiai yra pastoviai maitinami, tada sunešami įvairūs rąstai, šakos, pagaliai, žodžiu viskas, ant ko paukčiai atsisėdę užkąsti, atrodytų dar gražesni.
- Kas fotografuojant gamtą tau atrodo sudėtingiausia?
– Ar planuoji savo ateitį sieti su fotografija? Ir ką manai apie konkurenciją fotografavimo srityje, pastaruoju metu atrodo, kad gamtos fotografų atsiranda vis daugiau?
- Ateityje planuoju studijuoti grafinį dizainą, dažniausiai šioje srityje prireikia ir fotografavimo įgūdžių. Fotografų žymiai daugėja, kiekvienas nusipirkęs geresnį fotoaparatą, net ir nemokėdamas fotografuoti, laiko save fotografu, dėl to sunku šiais laikais daug uždirbti fotografuojant, nebent esi tikras profesionalas. Konkurencijos tarp fotografų kaip ir nejaučiu, bet kartais paima lengvas pavydas, kai kažkas nufotografuoja tai, ko tu dar neesi „sumedžiojęs“.
„Kai nefotografuoju, mėgstau žvejoti“, - sako G. Khiterer ir susirūpinęs priduria, kad kas kartą išėjęs pažvejoti labiau ne pailsi, o nuliūsta, nes dauguma nevengia pažeisti žvejybos taisyklių ir nederamai elgtis gamtoje.
„Turiu stebėti, kaip kitų žvejų kibiruose dūsta nelegalaus dydžio lynukai, lydekaitės. Manau, aplinkosaugininkams reikia pasivažinėti ne užmiestyje, o miesto centre, pažeidimų būtų pastebėta dar daugiau“, - užbaigdamas pokalbį sako 16-metis.
