Populiari žemaičių patarlė: „Iššoko kaip Pilypas iš kanapių“, pasirodo, ypač tinka, kai kyla kalba apie kanapių auginimą. Neseniai apie pusšimtis jaunuolių, apsiskelbusių esantys iš Kanapės mėgėjų lygos, prie Seimo rūmų surengė piketą, reikalaudami leisti nebaudžiamiems vartoti kanapių kvaišalus.
Piketas pateisino Pilypo vardą, nes buvo surengtas ne laiku ir ne vietoje. Kanapinio dūmelio žinovai pataikė protestuoti tą pačią dieną, kai buvo paskelbtas „Snoro“ banko bankrotas. Taigi žiniasklaidai ir žmonėms rūpėjo ne marihuanos, o pinigai. Apie piketą informaciją paskelbė bene tik portalas l.rytas.lt, dar reportažą parodė televizijos pramoginė laida „Super LT“. Protesto tikslas savanaudiškas – ne Lietuvos, tėvynės mūsų, gerovė, o įstatymais nežabotas asmeninių įgeidžių tenkinimas.
Gal ir gerai, kad Pilypas prie Seimo išlindo ne tą dieną. Jeigu visa žinių skleidimo bendruomenė būtų griebusi skelbti apie piketą, tikriausiai dar kartą būtų diskredituoti šie įdomūs ir naudingi augalai, būtų suduotas dar vienas smūgis tiems ūkininkams, kurie, nebodami fanatiškų neišmanėlių persekiojimo, imasi kanapininkystės verslo. Neretai aršiausi kanapių priešai, o ir jauni karšti reporteriukai, aprašinėdami visokius piketus, arba asmenys, besiskelbiantys esą didieji kovotojai už blaivybę, pasielgia kaip to anekdoto herojai, į vieną gardą grūdantys žmones, arklius ir kekšes.
Šių metų spalio 8 d. nepriklausomo savaitraščio „Sostinė“ korespondentas Arūnas Dumalakas straipsnyje „Reikia kanapių? Prisirauk kieme“ baisisi, kad „policininkai vieną po kitos triuškina kanapių auginimo laboratorijas, tačiau šalia Vilniaus daugiabučių vešintys šie augalai pareigūnų kažkodėl visai nedomina. Tai supratę narkomanai kanapes pradėjo auginti daržuose, šiltnamiuose“. Kritikos ugnies nutvelkstas Vilniaus policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos skyriaus viršininkas Radutis Žilinskas barstosi pelenais nuodėmingą galvą: „Dėl savaime augančių kanapių niekam nepriklausančioje žemėje jokios atsakomybės taikyti nėra galimybės, nes šiuo atveju nėra ką bausti. Tačiau jei būtų nustatyta, kad kanapes augina konkretus asmuo, jam būtų iškelta byla. Jeigu kanapės išdygsta privačioje žemėje, už tai turi atsakyti žemės savininkas. Visiškai nesvarbu, kad jis jų nesodino“.
Perskaitęs tas publikacijas, pirmiausia nubėgau pasižiūrėti į veidrodį, ar labai raudonos akys, po to ėmiau klausytis, ar be reikalo nežvengiu. Atlikęs šiuos tyrimus, nusprendžiau, kad dar nesu narkomanas, nors sodo sklypelyje vis auginu kelias kanapes, kurios rudenį pačios pasisėja, o pavasarį sužaliuoja. O nusikaltėlis, pasak policijos viršininko, tai jau esu patentuotas, nors byla ir neiškelta „už kanapių sodinimą“.
Išlenkęs taurelę kanapinės, nusiraminau ir pradėjau blaiviai mąstyti. Kaip čia atsitiko, kad šimtmečiais mūsų protėvių puoselėti augalai tapo nepakenčiami tarsi kinams žvirbliai? Juk net sovietmečiu, kai sodybinis sklypas tebuvo tik 60 arų, kaimo žmonės, ypač žemaičiai, pasisėdavo nors mažą plotelį kanapių savo reikmėms, kad turėtų iš ko nusivyti virvių, kad su šviežiom bulvytėm paskanautų kanapinės spirgienės, kad slapčia nuo valdžios akių pasiruoštų dvyliktąjį Kūčių patiekalą. O kolektyvinių sodų nariams net būdavo rekomenduojama apie jaunas obelaites, kad jas mažiau pultų amarai, auginti po kelias kanapes.
Mirties nuosprendį kanapėms paskelbė ne kokie maskvietiški emisarai ar kiniški chunveibinai, o nepriklausomos Lietuvos Seimas, 2002 m. gruodžio 10 dieną priėmęs Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymą. To įstatymo 7 str. skelbė: „Lietuvos Respublikos teritorijoje draudžiama auginti opijines aguonas, kanapes bei kokamedžius“. Šiandien sunku pasakyti, kodėl į vieną krūvą buvo suverstos visų rūšių kanapės su opijinėmis aguonomis. Matyt, įstatymo rengėjai teisininkai buvo gimę ir brendę „ant asfalto“.
Kiekviena kaimo močiutė žino, kad, be opijinių aguonų, yra vaikučių apdainuotos aguonėlės-birulės, kurios, nepaisydamos įstatymo griežtumo, kasmet pačios pasisėja ir gražiai pražysta net patvoriuose, šiūkšlynuose. Sostinės bomžai, Skroblų gatvės kanapyno užuovėjoje tuštinantys degtinės butelį, korespondento nuostabai į kanapes nė nepažvelgia, nes iš savo karčios patirties žino, kad jos „neveža“, nes tai yra sena lietuviška piktžolė, mokslininkų vadinama šiūkšlynų kanape. Ūkininkai siekia auginti sėjamąsias arba pluoštines kanapes, duodančias ypač vertingo pluošto, subrandinančias sėklas, iš kurių spaudžiamas švelnus, gydomųjų savybių turintis aliejus. O kanapių spaliai, kaitrumu prilygstantys ąžuolinėms malkoms, yra puikus kuras. Iš hektaro kanapių galima pagaminti apie 10 tonų briketų.
Visose Europos Sąjungos šalyse, išskyrus Lietuvą, leidžiama laisvai auginti pluoštines kanapes, kuriose yra ne daugiau kaip 0,2 proc. veikliosios medžiagos - tetrahidrokanabinolio. ES statistikos agentūros duomenimis, 2010 m. daugiausia pluoštinių kanapių – 10,5 tūkst. hektarų - augino varlių mylėtojai prancūzai, anglai sėjo 1500 ha, olandai – 1200, vokiečiai ir suomiai – po 500 ha kanapių. Mūsų kaimynai lenkai, čekai kai kuriais metais sėja po 1100-1400 ha pluoštinių kanapių. Pietų Italijoje, kur karštas klimatas, medicinos reikmėms griežtai saugomose plantacijose auginamos ir narkotinės kanapės.
Pirmieji mūsų ūkininkai, bandę verstis kanapininkyste, skaudžiai nudegė, net buvo apšaukti kvaišalų platintojais. Tačiau kietas aukštaitis Edgaras Babanovas nosies nenukabino, dėl suniokotų pasėlių kreipėsi teismus, pasiekė net Europos teisingumo teismą ir 2008 metų vasarą bylą laimėjo. Dabar, atrodo, ledai po truputį juda – šiemet keliolika ūkininkų jau deklaravo auginę 54 hektarus pluoštinių kanapių.
Žemdirbių organizacijos ne kartą kreipėsi į Seimą, kad patikslintų pagal ES teisę tą visus žolių galus į krūvą suvertusį įstatymo straipsnį, tačiau svarstymas du kartus vis buvo atidedamas. Kol kas Seimas elgėsi pagal patarlę: stena stena – nepasako, kur gyvena. Žemės ūkio ministerija, atsižvelgdama į ES teisės nuostatas, šio rudens sesijai ruošiasi pateikti trijų įstatymų projektų papildymų paketą. Vieno įstatymo projekte aiškiai moksliškai įvardijama: „Sėjamoji kanapė – kanapinių šeimos vienmetis žolinis, pluoštinis, prieskoninis, vaistinis augalas“. Tikėsimės, trečias kartas net po Seimo skliautais nemeluos.Ūkininkai galės verstis kanapių auginimu nesibaimindami neišmanėlių policininkų ar kitokio plauko sudavatkėjusių draudėjų.
O narkotinių kanapių plantacijų reikėtų ieškoti ne ūkininkų laukuose, bet prašmatiniose miestiečių vilose, oranžerijose, gal kokiame sodininko šiltnamiuke, nes šio nelegalaus verslo prasukėjai nėra tokie kvaili, kad brangias, sunkiai gaunamas sėklas (dešimties sėkliukių pakelis kainuoja apie 250 litų) bertų į vėjų gairinamas ir lietaus merkiamas dirvas.
